...

Ir spindulys, ištrūkęs iš aušros, žeis
mieguistą vyzdį – tik tiesiog lėtai.
Tai taip ir mėgaujasi protai grožiais,
ir ypač protą veikia jų šlaitai –
štai pamažu į mintį leidies,
štai dar lėčiau aukštyn lipi,
o ryšio rūšys, ypač tos belaidės,
tarp jų ryškėja, gi plepi
paviršių magija išblėsta.
Staiga meni – juk tu žmogus kavos –
keiti minčių balastą į skanėstą,
niekai, kas ką apie tave galvos.