atitrūkimai

vėl ir vėl
rudeninės delčios
mano pilnatį tuština

-
maniau jog priartinsiu
savo rudenį prie tavojo
          vėjas
        nubloškia

-
vasaros nuplevena
tik ruduo
visada lieka


-
ten už lanko šiaurinis
rausvais pustoniais
smilko miškus


-
čia ramu
lyg vanduo šulinio
be svirties


-
norėjau keisti rudenis
o jie
pakeitė mane           


-
ir vėtra ūbavo
ir upeliai šniokštė
prisipildė indai rudens vynu


-
rytas nerimtas
    skaudina šaką
    lapus metančią


-
paukščiai susiklykia
pro debesis vilkdami
ilgesio vertikalę


-
gyvas buvau kristi bijojau 
nuo šakos atitrūkęs
ant galvų užšoku.