Nors kol kas dar ne rytas eisiu aš margaritos išgert
vai išgert
Ir apgirtęs truputį tau dainuosiu į krutį iš kart
oj iš kart
Pavydės mums kaimynai ir segiosis sau klyną ir kas
na ir kas
Aš įjungsiu grotuvą ir įžiebsi man tu va žvakes
tas žvakes
Čia romantikos šitiek pabučiuoki mažyte mane
tu mane
Ir mylėsim aistringai neužstrigs šiknoj stringai oj ne
ne ne ne
Ir „myliu“ nepasakęs aš geidžiu siauraakės panos
ak, panos
Ir varysiu ją vieną nes žinau kad Irena nežinos
nežinos..?
O, Irena...
Skaityti taip:
Norse kolikas da nirytas eisiu aše margaritos išgert
vaišgert
I apigirtęse turuputę tau dajnosiu ikrutį išikart
ojišikart
Pavydės mumis kajmynai i sigiosisau klyną irikas
nairikas
Aše įjiungsiju gorutuvą i ižžžžebsi mątuva žavakes
tažavakes
Šia romanatikės šitek pabučiok blia mažite mane
tumane
I išpisiu aistringai neužistriks šikinoj siritringai ojne
neneneeeeeee
I myliju nepasakis nuoru aš siauraakis panos
apanoss
I varisiu ją vienu nese žinau ką irena nežinos
aišku kad žinos ta viska žin pasisilėpt nejimANOMA
Bliam... Irenka...
___________________
Ašen su šitu ailėraštuku ninoriu nichrėna inžeist, bo bobas myl i gerbiu. Pirkau Irenkai i tašę, i šiūbą, i daže dalinaus su džiamalu iš jievrosajuzo.
Jaigu katras žaidžiat šachmatą lichess. org prindėkit moni in draugus slaptavardis „MėgstuSicilietes69“ vot tak. Šeptą buv ligoninėj dėl artritą porą savaitėl i da ačiū Diev viriausybė nenugalabija, ka nereiktų pensijos mokėt, kap Šūrai iš antro padjėzdo padarė. Otap.
Ačiūs dar kartas visiems skaičiusiems, i linkiu laimės, siveikatos, i komunizmo! Donaldas Trampas tiagu aina vėlniop, Inshallah.
***
voliojam durnių
durniumi suvystom
graži esi žalty
jaunysčių tu jaunyste
bet laikas blunka
lyg nuo saulės kad dažai
bedantėmis mekename
tarsi žili ožiai
nereikalingos Irkos
Jurgos su visom Marytėm
kai ant šešių rodyklė
vypso kritus
ir gerk negėręs
nelankys Pakūta
viskas praeina nors
ir lūpos kruta
lyg mintys vytųsi į vieną
esu lyg šuo ant šieno
tarsi anas vienas
vienas ir dar kartą
vienas
Visai smagus patrolinimas-pasižaidimas. Aišku, apie antrą galą lėkštokai viskas. Na, lyrikos parodija. Tebūnie.
Su tais variantais prisiminiau V. Šimkaus eksperimentą su sintakse ir to paties teksto perrašinėjimo kaledoskopiškumo. Reikauskai, kviečiu pasiskaityt, kaip tatai įdomu:
"PAKARTI NEGALIMA PASIGAILĖTI"
"Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:
Aš, vienišas žmogau, laimingas.
Didingas tas, kas neigia mirtį.
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį!
Stiprės brolybė. Negi verta
mąstyti? Artimą mylėti!
Tačiau nesąmonė – pakarti.
Negalima! Pasigailėti.
Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:
Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį,
stiprės brolybė... Negi? Verta
mąstyti. Artimą mylėti?
Tačiau... Nesąmonė pakarti.
Negalima pasigailėti.
Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:
Aš vienišas, žmogau laimingas.
Didingas tas, kas neigia. Mirtį
šaukiu! Lai amžinai užminga
visi. Skausmai, sukaustę širdį,
stiprės. Brolybė? Negi verta!..
Mąstyti, artimą mylėti...
Tačiau nesąmonė! Pakarti!
Negalima pasigailėti.
Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:
Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
„Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
Tači, au! Nesą mon epak arti!
Ne! Gali mapa Sigai lėti!
O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:
aš vienišas žmogau laimingas
didingas tas kas
neigia mirtį šaukiu
lai amžinai užminga visi
skausmai sukaustę širdį
stiprės
brolybė
negi verta
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
mąstyti artimą
mylėti tačiau nesąmonė
pakarti negalima pasigailėti"
Konstantinas Reikauskas
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.