...

Jei pasakoti apie parą, tai
nuo vakaro pradėsiu. Vakaras – jėga, nes
diena pasibaigė ir net nesupratai,
kad jos nėra jau. Laikas pasiganęs
atėjo persirengti. Į
ką nors iškilmingesnio,
kada netinka rūbai nudrengti
nei prie taurės ir nei prie  kąsnio –
toks vakaras: patikrinkim stabdžius.
Jie veikia – vektorius į lėtą
artėjimą taškan, kuris išdžius
lyg daugtaškyje, kai širdžių valetą
tirs kryžių reiškianti dama,
tuo tarpu prieblanda išsisklaidys po namą,
vidun pro langus atvirus plūs tamsuma,
o mintys grįš į Amsterdamą,
kurio kanalai pasakiškai apšviesti,
žvaigždėms jie veidrodžiai, o ne kanalai
ir kas vėlu – geriau už kas anksti,
dar –  įdomiau negu gana. Gana lai
taip ir nebeateis. Ne tik, kad neateis,
bet saiko nebuvimas tesis
žvaigždžių nuogybe po skliautais,
o mėnuo bus blyškusis nuteistasis.
O kas išteisintas? Na, kas?
Akių vokai apsunks, į klausą
balsai skalaus prasmes menkas,
bet bus per šalta ir per sausa,
todėl istorija ta neprigis.
Į vakarą mažai istorijų prigyja,
girdi kaip raktą tikrina spynoj vagis,
nesitikėdamas aptikt draugiją.