Lapai, kaip auksinės garbanos
Apvijusios žemiškuosius pečius
Geltoni, kaip gintaras
Suspindęs rastojo širdy
Švelnus miško kvapas
Ošimo nuneštas toli
Žengia koja minkštai
Prisigėrusia vandens samana
Pagauna vėjas plauką
Paklydusi rūkę
Žemei atiduoda
Pajunta ji
Alsuojanti šaltį
O, akis
Auksinį
Rytą.