Grandine išsisupa tarp salų ir kranto, – Skiemenim į viršų, šaknimis krenta. Sakinių koralais per akis žuvelių, Kai išnyra raidėm, – priesagom veliasi. Ir įskiepija balsiai galūnėms šakas, Žodis laukia, ar mintį jau įvardijo kas. Išvyniotas iš vystyklo, grūdintas raštais Sakiny pasisupa ir nemąžta jis.
O sutinka žodis kartais akmenį tvirtą, Ir jo būvį priėmęs, nebijo numirti. Kad ir mūsų galvos – kaip akmenys ritasi, Suridena žodžius, o ir mus pačius kitąsyk: Iš akmens – rankos, galvos, net akys – Subildėjo, sukrito ir puslapiuos plakasi, Pasidaužo tarpusavy, lygiai kaip žmonės, Ir žodynuose ilsisi, – tiek tos kelionės.
ritmika čia imponuoja. ar nesupyks varnos jei kranktelsiu jog žodžio įprasminimo kiek pasigedau. na, kad suskaustų. kai gimsta per kančias. kol nusės į žodynus. 4-
Kol kas, kad neužmirščiau skubu tik 5 parašyti. Man smagu perskaityti kūrinį, kuris nelabai leidžiasi suprasti kitaip (savaip),negu autoriaus parašytas. O šis parašytas stipriai.