Klauso to rusų bardo, to klasiko.
Pusę cigaretės gesinu ir bėgu laiptais tiesiai pro duris į savą kambarį.
Ech.. Ne, ne, ne mėlynas.. Deja.. Ech.. Deja...
Internetas neveikia, pusė istorijos ištirpti it ryte po sapno spėjo.
Ech.. Čia ir reklama.. Čia dar viena, dar kita bėda. Ir keturios ar šešios eilutės, bet istorijos dar net ne pradžia.
Domino virsta. Istorija prasideda.
Jaunuolis, kur stotyje miegojo, apsiklojęs drobe.
Drobe, kuri dengė ir horizontą,
Taip pat, ir dangų ar debesis atstojo,
Drobė, pro kurią diena - žvaigždėtą naktį minė.
Jaunuolis, kur stotyje miegojo, apsiklojęs viltimi sava.
Praėjo nauja žinia pro šalį, praėjo meilė, praėjo paguoda, vynas, bedugnė, mūzos.
Jaunuoliui bundant sunki, ta drobė, grąža nuklota.
Jaunuoliui miegant nė audros nė kas ten žino kas nekilo.
Ir neatėjo diena ir klaidos, ramybėje paliko.
Atsakymo, šią nakt nesusisapnavo. O taip dar viena ir kita naktis prabėgo.
Kol varpas skmabo
Kol išėjo.
Kil durys užsirdarė ir kas ten žino, as tą ghhurhurheruhirhuerhuergbnbreu
A
Aliejus toks padaras. Reikia prisijaukint jį.