Už lango lyja, stiklo atspindžiuos
Paklydęs vakaras, įspindus mėnesiena,
Lyg vilkė vėlei vieniša jaučiuos,
Atsitveriu bevarde laiko siena.
Atvėsta, stipriai papučia šiaurys,
Naktis juodu apsiaustu iki ryto,
Nematančiu žvilgsniu veriu duris,
Šešėliai kol ant melsvo stiklo krito.
Kai vėl atsiduriu sapnų šaly,
Tamsos našta sunki lig begalybės,
Kuodelį vilnos tu veli veli
Ir nežinai, kas už laukimo slypi.
Apsikeičiame mirksniais, viltimis,
Skrajoja debesys toli palaukėm,
Jie nesisklaido, būna su mumis,
Kažko nesurasto mes tyliai laukiam.
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai.
Plačiau...
2018-10-06 23:35
Švelniai jautru,gražu,patiko.
2018-10-06 20:58
Gražiai užbaigtas.
2018-10-06 20:58
Laukimas paskutinėje strofoje gražiai aužbaigtas.
2018-10-06 11:20
Poečių eskaluojamas vienišos vilkės įvaizdis nebūdingas vilkų bendruomenės hierarchijai.
Atpažįstu daug elementų tvarkingai surinktų į naują dėlionę.
3-
2018-10-05 20:15
puikus ritmas, eilėdara, lengvas kaip rytas, tematiškai trūksta kokio tai kabliuko, 4
2018-10-05 15:41
dekoratyvinė kiek (tie įprasti raštai :)) poezija , romansiukas , 3+
2018-10-05 13:49
Lyg vilkė vieniša aš vėl jaučiuos, (ar nebūtų geriau?)
Labai gražios eilės, nuoširdžios, svarbiausiai. Ačiū. 5
2018-10-05 11:21
Tai jau tokie esame. Laukiam, vis laukiam, žvelgiam į tolius, nors, jei gerai apsidairytumėm, viskas prie pat, šalia mūsų. Už eiles 3