Baltos eilės

Ant balto popieriaus
nesurimuotos baltos eilės
mažom pėdutėmis dėlioja mintį.
O ši, visai nematoma baltam fone,
dar slapstosi, kad būtų nesuprantama
nei tam, kas skaito, nei kas rašo.
Išdykusios, išpuikusios tos baltos eilės,
laisvūnės, plunksna nenuvaldomos,
išdarkė surimuotą skambią klasiką
ir pavertė rimtas mintis
paikom baltom dėmėm.
Ar jos išliks, tos baltos eilės?
Ar neišbluks visai nuo laiko?
Bet kas joms laikas!
Argi svarbu – išliks ar neišliks?
Svarbu tik laisvė.
Už vieną laisvės lašą
aukoti galima nelaisvės vandenyną.
Išlieka vandenynai.
Išgaruoja krintantys lietaus lašai,
laisvi, nevaržomi nei vietos,
nei padūkusiai praskriejančiojo laiko.
Taip ir tos eilės, nerimuotos,
baltos eilės išblunka laisvės sąskaita
be pėdsakų baltam lape.