Tyruliai, tyrai, pelkės,
namukai tie melsvai pilki,
vienodi, murzini
ir pilkas kelias,
vedantis į mišką ar į raistą,
gal į durpyną klampų.
Vienoda ir pilka ta mano kasdienybė.
Atrodo, įkritau į gilią smegduobę
ieškodama skalsesnio duonos kąsnio,
išpuikusiai savivertei erdvės.
Tada tai buvo esamasis laikas
nupiešęs pilką dėmę
margų spalvų gyvenimo paletėj.
Seniai tai buvo, o, atrodo, vakar.
Šiandien, kai esamasis laikas
nuskriejo praeitin,
kai vėl grįžau tenai, iš kur,
dorai neatsisveikinus, pabėgau
ieškodama gyvenimo paletei
ryškesnių spalvų,
atleiskit, Tyruliai.
Tyrom, bet jau pavargusiom akim
žvelgiu į jus.
Regiu nerūpestingą savo juoką,
žodžius, ranka iškeverzotus,
užrašytus dar senovine mašinėle,
ir jus visus, kadaise paliktus,
tačiau nepamirštus ir neišduotus,
tyrom, gerom akim lydėjusius
ir lydinčius mane iš praeities
į dar neatrastus, dar nenuspalvintus
gyvenimo kelius.
Atleiskit, Tyruliai, klajoklei savo...