tavo alsavime

jos kūnas ant šios žemės vėlei tapo trapus ir pažeidžiamas
laikas tarp dabar ir anuomet suspaustas
iki peteliškės sparnelių plonumo
sunaikintas keliais sparnelių plastelėjimais

prisiminė jo žvilgsnį
apsiblaususį iš nuovargio bejėgiškumo suglumusį
matė kaip jis pamažėle grimzta į nežinią
ir pajuto kaip tikrovė raukšlėjasi susispaudžia miršta
o paskui vėl išsiplečia lyg gaudydama kvapą

nejučiom jai pro lūpas išsprūdo šnabždesys
šiek tiek užtrukau
bet dabar aš vėl  čia
tavo žvilgsny
tavo alsavime