Žabų laužas degina širdį

Rūkas kyla iš pelkės akivarų,
slysta be kojų laukais-
išbrido jis iš šventgirių mėlio
ir drauge su vaiduokliška prieblanda
slenka pėdsakais slaptais...
Migloje – kažkur toli, toli
klykauja žvirblinė pelėda:
šaukia pasiklydusį jauniklį – su nerimu...
Sieloje klaidžioja  jausmų vėjas.
Širdį, tarsi žabų laužas,
kažkas degina, degina, degina...
Siūruoja užartuose laukuose linai,
šventas akmuo tankmėje liko -
laukia, kas ateis atsigerti vandens...
Akmenų krūsnys sudėti į aukurą.
Laiko švytuoklė mosuoja
greičiau... vis greičiau...
Kvepia Nebūtim, tarsi Vėlinių vakarą.
<<>>
Rūke – žalčio veidą mačiau.