šviesa tamsoje manęs
ramu
rūkas toks tirštas
ežeras toks tamsus
siūbuoju ant neryškių
bangelių konturų
kvarkia varrlės
skabau nendres
ir skandinu
visai kaip savo norus
tavy
dangus prarijęs ežerą
vienoje pusėje mėnulis
pilnas
kitoje blanki saulė
panaši į laukimą
į gruodą ankstų rytą
į aveles skalbiantį lietų
tiesiu kaklą į seną sodą
stiprus obuolių kvapas
nyksta
čia net supuvę
primena vyną
iriuosi per mažytį tarpelį
kuris skruzdėlei atrodytų
toks tarpekliškas
sėdėsiu ramiai
kol išnyks rūkas
kol tu mano mintimis
pasitrauksi
nes esi kaip nuo irklų
lašėjimas
hipnotizuoji
taip prasideda kiekvienas
mano rytas
TU