***

Skausmu, lyg maru, nukirstas
Neišsipildęs noras
Ir neprašyta įkrenta mano siela
Į apatišką būseną,
Kur taip kruopsčiai paslėptas
Mano lobis.
O tiesa žaizdomis sulaužyta
Atstumdavo meilę, lyg banalybę,
Neaiškiais užmaskuodama simptomais.
Kartais paklūsti tereikia mažo takelio,
Tik tikimybių botagas šmaikštus...
Persilydisiu, kad iš naujo
Sutikti pasaulį ir viltį
Ir viską, kas dar supa mane.
Gal pradings liūdėsis-agonija
Kartų prieskonį keičiant į saldų.
Dar sielos nerimsta žaizdos. Ironija –
Laimė šalia, o man nedžiugu...