Ar kada susimąstėme kaip esame priklausomi nuo kitų, kaip dažnai sau pasakome: Ne.... taip aš negaliu, ką kiti pagalvos? Ta baimė, kad kiti mūsų nesupras, juoksis mums neleidžia būti savimi, neleidžia gyventi. Nuėjusi į giminaičio pamaldas negaliu verkti, nes aplinkiniai nesupras, kodėl verkiu juk nebuvome tokie artimi. Norėdama suteikti labdarą turius slapstytis, nes tuomet prasideda įvairaus pobūdžio komentarai, kad kam man to reikia, kad visų pirmą reikia žiūrėti savęs...
Savo gyvenimą įspaudžiame į kažkokius rėmus, kurie mums neleidžia nei mylėti, nei leistis būti mylimiems. Tie rėmai mus tarytum uždaro į kažkokį tai narvą iš kurio išsilaisvinimo nėra. Vienintelis kelias iš jo ištrūkti supratimas, kad mūsų gyvenimas nėra amžinas, kad žmonių kuriuos visa širdimi mylimi būvimas šioje žemėje yra laikinas... Tačiau baimė būti nesuprastiems mus stabdo, priverčia užsidėti kažkokią tai baisią kaukę. Vienas kunigas yra pasakęs žmogus išmoksta mylėti tik tuomet, kuomet supranta, jog nėra amžinas, ir jo artimi taip pat nėra amžini...
Nebenešiokime kaukių, mylėkime garsiai, branginkime šalia savęs esančius žmones. Paskambinkime, parašykime, nebijokime ištarti žodžio MYLIU ar TU MAN ESI LABAI BRANGUS. Ir visai nesvasrbu ką kiti pasakys, ar kaip pažiūrės...