tu tikriausiai mūza
oi kokios akys
nežiūrėk nežiūrėk nežiūrėk
bet žiūrėjau skendau
tiktai gelbėti nereikėjo
kažkaip iš karto,, tu”
tik komplimentai eilėmis
pasėdėjom su gitara
piešei mane ant servetėlių
ant staltiesės krašto
bet piešiniuose buvau kažkodėl
beveik visada ne aš
tu vyresnis buvai protingesnis
o aš visai nieko tuščia
tavimi tik tikėjau ir
iki kvailumo įsimylėjęs žvilgsnys
ir manęs buvo mažai
nuostabus tavo pasaulis
bet tave aš paleidau
o mūzos dažniausiai tyli
dovanojai gėles ir eiles
tarp eilučių juodų ant popieriaus balto
savęs aš ieškojau ir atrasdavau visada
tik vis truputį ne save
jau netoli ruduo lietus merkia
lagaminas prie durų raštelis
ant stalo padėti raktai
žiūriu į langą gatvėje laukia taksi
kažkieno svetimos akys atsispindi lange
dingsta saulėlydy subraukytame pilku lietumi
prarandu aš tave bet darausi dabar savimi
***
Už mūzą gersi?
Duok prisidegt ir patylėk,
Ar nematai, mintis noriu išliet.
Ir tu tyli, eini ir žiūri į veidus,
O lietus į akis ir kibirkštis laiduos.