Regėjimai

užmerkęs akis regėjau vaikystės draugą
stovi pasirėmęs į sieną ir rūko
šypso beveik kaip gyvas

sako kad greit susitiksim
net sapne pagalvoju – nesąmonė

kas gali išnirti
anapus minčių ir žodžių
kur vėjas ridena išvirkščią
polietileninį maišelį
vienkartinio gyvenimo išnarą

ji nardo kaip žuvis ir aplinkui
oras virsta į vandenį

mes išgaruojam o upės
išdega iš atminties

kelissyk perlenkiu gimtojo miesto peizažą
sulankstau į seną žemėlapį

daug kartų perlenktas popierius
vietomis įplyšta

įplyšta žemės įskyla ežerai

trūkinėja sapno naratyvas
kurį režisuoja senas pasąmonės lėlininkas

tampydamas tuos pačius veikėjus
pasiūtus iš dangaus atraižų

bandau sau įsižnybti
išrauti save už plauku
iš šitos sapno pelkės 
bet nieko

regiu tik apsilaupiojusią
nesibaigiančio koridoriaus sieną
į ją atsišliejęs
vaikystės draugas dalijasi cigarete
giliai įtraukiu ir nubudęs

iškvepiu dūmus iš plaučių

truputį kutena

*

sapnuoju mergaitę
kuri mintimis stumdo daiktus

stalo kraštu akimis ridinėjasi
gelsvas rugsėjo obuolys

įskilusiame veidrodyje

trumpam šmėkšteli atspindys
visa fiksuojančio

operatoriaus
veido