ėriukai ir deimantai

-

ėriukas
rupšnoja
deimantus
laisto nerimu
švytėjimą perima
ašarų pilnos akys
nepasitikėjimo
žodis skelia
vienintelį tikrą
betgi tai tik širdis
tavo deimantas
mano tvirtumo
randais kaklą
graviruoja

-

nuslydo ėriukas
į akmenį
rituliai paviršiumi
uolėtos salos
laikinumui apsikabinti
negalima žmonių kalba
išmainyta į garso
pjaunamo deimantu
būvį tyloj

-

kaltas kaltas viskuo
vis rišamas už durų
kur išvaromos raganos
kakta liečiu kilimėlį
smėlio sąšlavas
ant pečių ir rankų
sunertų ar bepadės
perimti nerimą 
būnant ar išeinant
meilėje kuriančioj
patį tvirčiausią
deimantą

-

iš naujo
išmokti matyti
ne akimis tik dažniais
žalias bangas ant sielių
plukdomų galvos linktelėjimu
teįsižeminančias
kreives taškuotų gyvių
pušis ir egles aplipusius
iš naujo
mokytis skirti kalbas
be ženklų 
nes dar nesukurti
kurie tik švelnūs
ėriukai papildantys
Dievo ganyklas