Auklyba

Buvau gal devynių.  Apie gyvenimą nutuokiau tiek, kiek rodė per televizorių, kiek pasakojo kaimynė ir kiek mačiau iš depresuotos mamos bei alkoholiko tėvo. Tėvai nuoširdžiai bandė mane apsaugoti nuo pasaulio blogybių išplėšdami iš žurnalų prezervatyvų reklamas, sakydami, kad tai nuodingi grybai, liepdami užsimerkti netinkamose filmų scenose ar gąsdinimais drausdami skaityti Mėlynbarzdį. Kai klausdavau kaip gimsta vaikai, mama sakydavo, kad gydytojas naujagimius ištraukia iš pilvo, nes pasakoti apie skausmingą išstūmimą per vaginą būtų mažų mažiausiai vaiko tvirkinimas. Kaip apskritai pastoja moteris geriau nė neklausti, nes už tokį klausimą galėjai gauti antausį per veidą ar klūpėjimą ant žirnių ir panieka persmelktą žvilgsnį visą ateinančią savaitę. Kartą, kai tėvas eilinį kartą grįžo iš alkoholikų ligoninės, spintelėje radau prezervatyvų pakelį. Aš jau seniai žinojau kas tai ir kam skirta, nes mano bendraamžė kaimynė buvo sekso žinovė. Turėjo namie daug porno kasečių, įvairiausių formų ir spalvų „nuodingų grybų“ ir daug slaptų žinių galvoje. Mat jos mama užsidirbdavo eidama į laivus pas artumo ištroškusius jūreivius . Tėvai irgi draudė su ja bendrauti, kaip draudė skaityti Andersono pasakas ar įgyti biologinių žinių. Tas prezervatyvų pakelis koridoriaus spintelėje buvo kraują stingdanti vieta, pro kurią bijodavau praeiti. Kaskart audamasi batus žvelgdavau į spintelės uždaras duris ir svajodavau, kad daugiau niekada gyvenime neteks akis į akį susidurti su tokia blogybe. Visgi, virpančia širdim karts nuo karto atidarydavau patikrinti ar jie vis dar ten, tai patenkindavo mano smalsumą ir gaudavau ne mažą adrenalino dozę. Po geros savaitės parodžiau sesei, prieš tai įspėdama, kad gali likti šokiruota.  Nuo tos dienos galėjome vadintis ekstremalėmis. Mano galvoje niekaip telipo tėvų vertybės ir realybė, kurioje jie patys buvo savo baimės, nedoros ir nuodėmės geriausiais atspindžiais. Kai buvau šešiolikos, mama mano rankinėje rado tai, kas vaikystėje akistatoje kėlė šitokią baimę. Grasino išvaryti iš namų. Jau nebeturėjau daugiau žinančių kaimynių, tėtis nebegėrė, nebežiūrėjau televizoriaus, bet praeities patirtys man visad primins tėvą kaip Mėlynbarzdį, o mamą kaip savo pačios baimių vergę, turbūt dėl to koridoriaus spintelėje paslėptas prezervatyvų pakelis taip ir nebuvo atidarytas.