Paplūdimys, tarp mūsų šnekant – pliažas,
toks tuščias, kad vienintelė pušis
ant kopos lyg ledynmečio ašis,
žvelk iš toliau – lyg popieriaus muliažas,
nenuostabu, kad tuščia, lietūs tęsias
jau per ilgai ir nesveikai, lyg koks ryšys,
kai sakoma, kad straipsnį pripaišys
už nieką teisininkas nelemtasis,
taip tuščia, net iš proto varo
ir toks pažįstamas man jausmas šis,
ten, kur tarp apskaičiavimų plyšys,
o jausmas nutarė sulošt iš dvaro,
prapylė ir todėl vėl tuščias
pasaulis po ledynmečio, luošys –
trupučio visąlaik prašys,
praeinantys pečiais pagūžčios.