įkvėpk

viens kitą vyniojom į vatą padangių
griausmais aidėjom vos susilietus
delnais
tapėm gogiškus sūkurius
rausėmės
ieškodami išlydžių rojaus žemėje
velnio pirštas
sakydavom
rodydami į smil
tinius pieštukus

<>
įkvėpk mane kaip degantį cukrų
iškošk per poras tik be ašaros
nei vienos

ak
leiskim
sau išsiskirti
juk seniai atsiskaitę

susipainioję ryšiai
susivėlę rytai
kerta saitus
didina stigmą
švinine bule
neužspausi

įkvėpk mane..
kasdien
murmantis
trykštantis
garmantis
į
mano ramius
dūlančius klodus
suguls sluoksniais
praeitis
atsivers malachiškai raibstant
prisiminimai
išnyks
bet vis tiek kažkur „skaudės“
kaip netekta galūnė
skaudės mane kai išnyksiu
po pomirtine kauke
negyvos akys juk nešvyti

įkvėpk mane sprangiai..

tavo tiesus siluetas
mano - ties talija nykstantis
viršukalnių migloj
išgirsk kas viduj
lydosi

tarp menčių
kutena šaltis
kaip ledas slenka
melsva liepsna

iškvėpiu dūmus
į veidą
stūksau kaip kalnas
sakau - taip,
brangusis,
kerštingai sudegink

bet įkvėpk mane
iškošk per poras
tik be ašaros
tik be ašaros
nei vienos

kap
kap
kapstai akmenėlius
iš prisiminimų

laš
laš
laša skiemenėliais
nevykusi saldi baladė.