Tylėkit, netektys.
Ir priekaištų prašau nereikšti,
kad upėje ne vandenį regiu.
Čia, Šklėriuose,
dvi atšakos į šeimą susiliejo,
viena atitekėjusi pro Norulius,
Kita – pro Kabelius.
Buvo žiema.
Kedeno sausis ją speigu,
apklotą pusnimis aukščiau tvorų,
kai patekau į atėjūnių santaką.
Ir vis dėto žinojau –
po ledu ne vandenys
per mano paduotą laiką
ir visą mano dalią
jau teka ir... tekės.
Ne vandeniu.
Krauju suraišioti šioj upėj esame,
o tai, kas dingsta joj – ne dingusių kaltė.
Žiūriu į mažą lašą lašantį
ir suprantu – tai fotografija širdies,
o neužtrukus pajaučiu,
kaip skaudžiai kažin kas ten aikteli,
kaip sopuliais griaustinis pargarma galvoj.
Kraujuoja upė – skauda jai
ir nežinau kaip man apraišioti jos skausmą –
nejau vien savimi?
nejau vien Karlonais?
nejau vien Šklėrių sodžiumi?
nejau vien tik parapija Kabelių?
Tylėkit, netektys.
Kol kas dar patylėkite,
kol kas ir priekaištų prašau nereikšti.