Abejonės
Aš vis klausiu savęs, ar galėčiau
Kaip senoliai mojuoti kardu,
Ar narsos ir tvirtybės užtektų
Vyti priešą nuo savo namų?
Aš vis klausiu savęs, ar norėčiau
Pamatyti žiluosius laikus,
Kaip Rūsėnai pabūgę lietuvių
Mūšio lauke paliko ginklus?
Aš vis klausiu savęs, ar pajėgtum
Vyt kazokus plieniniu dalgiu,
Miško tankmėj naktim vaikštinėti
Knygų ryšuliui spaudžiant pečius?
Aš norėčiau nors kartą išgirsti
Partizanų dainas miškuose,
Ašarėlę nuo skruosto nubraukus
Grotuotais langais lydėt vagonus
Aš vis klausiu savęs, ar pajausiu
Tautos dvasia, jausmus ir kančias,
Sausio naktį prabudus, pakilus
Drąsiai teigti pasauliui žodžius -
Aš Laisva, Aš Gyva, Aš Esu
Gyvenk
Gyvenk tik taip,
Kad meilė užvaldytų,
Širdį išliktų amžinai,
Gyvenk, kad skausmo nepatirtų
Vaikai, anūkai, artimi draugai
Gyvenk,
Kad knygos puslapiuos išliktų
Aistra, jausmai, troškimai ir darbai,
Gyvenk, kad niekada nekistų
Vertybės sukurtos seniai
Gyvenk,
Kad ainiams skaitant nuobodu neliktų
Tavo gyvenimo vingiuoti, dulkini keliai
Gyvenk, kad nereikėtų juoktis
Užsibrėžtais, nevykusiais tikslais
Gyvenk,
Pažink pasaulio tolį,
Turtėk žiniom ir išmintim,
Pajausk kiekvienos sielos grožį,
Pažink žmonijos svajones
Gyvenk tik taip,
Kad ateities karta geru vardu minėtų,
Kad džiaugtųsi tavais darbais,
Kad meilė tarp žmonių klestėtų
Tavos aistros ir įkvėpimo paliktais
Gyvenk,
Kad priešai pavydėtų
Garbingų pergalių, sėkmės ir ištvermės,
Gyvenk, kad net mirtis gailėtus,
Kad per anksti, labai anksti tu išėjai
Troškimas
Norėčiau grįžti į vaikystę
Tiesos, ne melo karalystę,
Žalioj lankoj kiekvieną dieną
Klausyt žiogelio skambią dainą
Sugrįžt, ir niekad neužaugti
Pasaulio skausmo neragauti,
Gyvent tarp pienių geltonų,
Gamtos sukurtu tobulu ritmu
Sutik jau pamirštus draugus,
Kieme sklaidyt rudens lapus,
Patirt širdy tyrus jausmus
Mažai mergaitei išreikštus
Tekės gyvenimas sava vaga,
Nutols vaikystės žavuma,
Gamta kartosis užburtam rate,
O aš pranyksiu amžinybės šviesoje
„Rasiukas“
Mažytis, kudlotas šunelis,
Priklydo šįryt prie namų,
Nelojo, neinkštė, tik sukos
Prie kojų laižydams batus
Dirželio ant kaklo nebuvo
Ir kreiptis vardu negaliu,
Nuo pievų rasa nenudžiuvo
Todėl jį vadinsiu Rasiu
Jo drebantis šiltas kūnelis
Suvirpino širdį giliai,
Mažajam mano sūneliui
Rasiukas bus draugas tikrai
Tai kas, kad Rasiukas šunelis, -
Draugystė neturi ribų,
Žmogus kartu su šuneliu
Gyveno nuo amžių senų
Prabėgusių metų negaila
Užaugo mažasis sūnus,
Rasiukas išėjo palikęs
Gražius atminimus širdį
Vaiko žingeidumas
Pasakyk man, seneli,
Kas pasauliui nutinka
Kai už lango kas rytą
Baltas sniegas iškrinta?
Pasakyk man, seneli,
Kodėl lapai pagelsta,
Kodėl pučiant vėjeliui
Jie ant žemės nukrinta?
Pasakyk man, seneli,
Kas nuspalvino pievas,
Kodėl obelys senos
Prie mus namo pražįsta?
Pasakyk man, seneli,
Kodėl uogos prisirpsta,
Kas miške po pušim
Rudus grybus sodina?
Pasakyk man, seneli,
Kodėl paukščiai čiulbėti nustoja
Ir palikę namus
į nežinomus tolius plasnoja?
Žilą galvą nuleido senelis,
Atsiduso, kaip gaila, deja,
Man gyvenimo kelio jau galas,
O tau, anūkėli, pradžia