Apleistos kapinės

Niekas seniai čia nevarsto vartų,
nekalba maldų prie kapo -
tik laisvas vėjas, karts nuo karto,
paskaito ką apkrito lapai.
Pasvirę kryžiai daug ką mena -
kas buvo tie, kurie čia miega:
kentėjo, džiaugėsi ar vargo,
o gal net „sabalus“ dėvėjo.
Po šiuo kryžium, ilsisi mergaitė
su savo kūdikiu ant rankų -
(juos atnešė plačioji upė
per vieną kaitrią rugiapjūtę).
Niekas nežino iš kur vanduo atplukdė,
kuo vardu mergaitė buvo.
Todėl šermukšnį pasodino -
„raudonom ašarom jis verkia“.
Šis, samanom apžėlęs, kryžius
baronui pastatytas buvo.
Garbė, auksas net Paryžiuj
didžiulis dvaras – viskas žuvo...
Pačiam kapinių pakrašty
palaidojo jauną poetą.
Atrodo, liepos vidury,
paliko jis tėviškę, karštai mylėtą.
Už dainą, už meilę, už žodį
žmonės jam kryžių pastatė,
Tik – vadą pamiršo. Gaila...
Greitai bėga metai...
<<>>
Į debesį atsimušus subyra diena-
ji krinta žemėn meteorais.
Atrodo, po kapines tada
vaikšto -
mergaitė ta, poetas ir baronas...