Kodėl turėčiau prievartaut save,
įkalbinus kaip niekinį
į užribį pamesti,
jeigu pasaulis Ten,
o ką jame girdžiu, matau –
lašelis tik.
Padidinu daug kartų jį
nelyg žvalgydamas po dangų teleskopais.
Ir nežinau, kodėl suprasti taip labai nelengva,
kad į save žiūrėdami
pasaulį įskaitytume jautriau
negu lig šiolei esame išmokę.
Žinau –
ir Biblija ne kartą,
sukūrenta liepsnose laužų,
o vis tiktai iš pelenų
ir vėl, ir vėl paukštukai kyla.
Kas patikės, kad gali būti taip?
Nebent legendos, nebent sakmės.
Atrodytų, tokie lengvi,
išdeginti iš gyvo kraujo pelenai,
galėtų vėjai išpustyti juos,
tačiau susitelkia, kur reikia būti
ir vėl į Aš, į Tu ir į kiekvieną Mes
mažais paukštukais parskrenda
Žmogaus (Savęsp) bematėje erdvėj,
bematį laiką išgyventi.