Ežero vandenuos išskalbiau Liūdesį savo. Išgręžiau. Varvėjo, Išvarvėjo a š a r o m i s Padžioviau čia pat pievelėje, Saulei “ant akių“. Dabar tįso jis leisgyvis Ir toks išbalęs. Net gailu pasidarė. Priguliau šalia, apglėbiau pečius. - Neliūdėk, - tariau, - aš tavęs nepaliksiu.
neperšu nuomonės, tiesiog ekspremtu pateiksiu kas mane veiktų labiau toje paskutinėje eilutėje, pvz.: "apsimesiu, jog tu neišskrisi" "bet... tavo pėdos į svetimą pusę" "tavo vardas į akmenį rėžias" "ar ir vėlei kalbuosi su aidu?" na, ar kažkaip panašiai
O vis dėl to, aš liksiu prie savo ir tas "palikimas" pasikartojime turi prasmę. Rezultatas tas pats, man neliktų liūdesio, bet savivertė pačiam palikti, ar būti paliktam visai kitokia.
Tom, ms labai skirtingi, todėl ir mąstome skirtingai, ir grožio pajautimas kitas... Ačiū už patarimus.
šiaip tai jausmingas kūrinėlis. ir su grafiniu išdėliojimu padirbėta. gal man susidaro klaidingas įspūdis, bet paskutinė eilutė priduoda žaismingumo, kuris šiek tiek sumenkina kūrinėlį - kažkaip dramatiškai pabaigti gal būtų paveikiau? bus kam patiks. bet žinote mano prioritetus įmantrybėms, kurių čia nėra gausu (: todėl subjektyvus 3+
Na va, dar vienas vizualinės poezijos pavyzdėlis. Gal dar sulauksime ir žvirblio arba bent jau plunksnos formos eiliuko. Kūrinukas smagus, tiko čia ir tas varvantis liūdesys. Tikra tiesa - kur saulė, ten liūdesiui bloga būti. Žmonės turėtų tai dažniau prisiminti ir taikyti savo depresijoms gydyti. Įdomiai čia užsukta.
Svarbiausia, dėl tų vienetų nepastebėk. Nepaisyk jų! Tai raštingam žmogui nieko nereiškia. Kaip ir penketai, beje. Tačiau per tokius vertinimus pats vertintojas į save rodo kaip jis suvokia vertinamą dalyką ir koks jo kaip žmogaus lygmuo. Būna:Žvilgt, atrodo iš paviršiaus nors į abrozdėlį dėk, o dvasioje - smirdalas. Jos ten nėra.
Kaip pagirtina, tu man, susisukėli pt, vienetus rašai, o aš tau tik nuliukais atseikėju. Varyk toliau ta pačia vaga, senas jauti, negadinantis vagos :)