Vycka ir Stasiukas

Vycka ir Stasiukas buvo labai geri draugai, bet Vycka buvo šustresnis ir visuomet engė Stasiuką, kaip tiktai galėdamas. O Stasiukas buvo sukalbamo sukirpimo žmogus, tai jie ir susikalbėdavo.
Jau nuo vaikystės jie susikalbėdavo ir susikalbėdavo.

Šiuo metu Vycka ir Stasiukas niekur nedirba ir verčiasi visokiomis socialinėmis išmokomis bei padieniais darbeliais  pas žmones. O už socialines išmokas aštuonis pusdienius per mėnesį privalo atlikinėti visokius seniūnijos bendruomenei naudingus darbus.

Anksčiau Vycka ir Stasiukas taip pat niekur nedirbo ir taip pat naudojosi išmokomis, bet anksčiau nereikėjo atidirbinėti.
O dabar seniūnas parodė jiems krūvą žvyro, davė neštuvus, po lopetą ir dar tokį palūžusį karutį paliko ir palinkėjo gero pusdienio.

Vycka vos pamatęs krūvą iškart išsprogdino akis:
- Eina nachui! (Oho, kokia milžiniška žvyro krūva, kažin, ar mes šiandien ją įveiksim!?)
O Stasiukas pasikasė galvą:
- Nu, chuiznaiet?.. (Kodėl? Gal po truputį ir sunešiosim?)
- Tada chujarink! (Tada tu krauk pirmas, o aš prikrausiu kitą reisą!) - liepė Vycka.

Stasiukas neštuvus prikrovė su dideliu kaupu, kad mažiau kartų reikėtų nešioti.
Vycka vėl išprogdino akis:
- Nachuja dachuja prichujarival? Vychujarivai nachui! (Kam tiek daug prikrovei! Greitai pusę iškrauk atgal!)
Stasiukas pusę žvyro iškrovė ir abu nunešė ir iškratė jį ten, kur liepė seniūnas.
Po to neštuvus krovė Vycka. Jis dar per pusę sumažino ką tik nuneštą porciją.
Dabar jau akis išpūtė Stasiukas:
- Nu nichujasiebie!? (Tai ką vaikščiosim čia visą dieną su tuščiais neštuvais?)
Bet Vycka nukirto:
- Chuja. (Aš negaliu daugiau nešti, nes man skauda nugarą.)
- Su tavim galima ochuiet! - išliejo apmaudą Stasiukas ir susitaikė su Vyckos nuomone.

Šitaip jie padarė dešimt reisų, kurių metu Stasiukas nuolatos burbuliavo:
- Chuinia kažkokia... (Kaip kokie durneliai smaukomės su tuščiais neštuvais, nors viską galima padaryti daug greičiau)
Tada Vyska pasakė:
- Nu pochui - chujarink! (Na gerai jau - krauk pilną, pamėginsim.)

Stasiukas prikrovė su dideliu kaupu. Jie pasilenkė, paėmė neštuvus, išsitiesė ir lėtai pajudėjo. Staiga Vycka  viską metė, griuvo žemėn ir sukriokė:
- Nu-na-chui! (Oi, kaip pasitempiau nugarą! Tikriausiai man šakės ir nebegalėsiu dirbti!)
Stasiukas nutempė sužeistą draugą į šoną po medžiu ir nusprendė:
- Nu ir chuistaboj. (Gulėk tu sau čia, o aš susitvarkysiu vienas.)
Jis susiremontavo karutį ir pradėjo vežioti žvyrą.

Kai liko mažiau nei pusę krūvos, Vycka demonstratyviai, bet labai lėtai atsistojo ir mėgino pasilenkti.
- Nichuja. (Nieko nebus - dar negaliu dirbti.) - nusprendė Vycka ir vėl atsigulė.
Bet, kada jau žvyro beveik nebeliko, Vycka visai žvaliai atsistojo ir padarė keletą tempimo pratimų.
- O, jau nechujovai! - apsidžiaugė Vycka.
Kaip tik tuo metu Stasiukas baigė darbą ir nusiplovė rankas.
Vycka nužvelgė sutvarkytą aikštelę ir išreiškė susižavėjimą:
- Ochuievaju! (Oho, kaip gražiai viską sutvarkei! Maladiec! Einam pastatysiu alaus.)
Ir nuėjo abu. Jie visada šitaip.

O genialusis rusas Fiodoras Dostojevskis keiksmažodį „chui“ kildino iš mongoliškojo „chuyi“. Taip buvo vadinamas mongolų kario liemens juostos kabantis galas. Ir dar Fiodoras Dostojevskis sakė, kad rusai visus savo jausmus gali išreikšti vienu žodžiu.