Kūrinėlis, žinoma, tik dabar parašytas, bet, matyt, išnešiotas dvasios ilgų metų patirties ir kalba apie tai,
kas galbūt žeidė, žeidžia ir dar ilgai žeis ne vien šių eilučių autorę, todėl byloja ne tiek apie asmeniškus dalykus, kiek labiau apie bendrus, gal net apie archetipais įvardijamas patirtis...
Čia tikrai minimi dangaus žiburiai, bet ne rimas, o ritmas reikalauja kitokios žodžių tvarkos, todėl eil. esti žiburiai dangaus. Beje, lietuvių kalbos žodžių tvarkos normai nenusikalsta, nes kalbotyroje sakoma, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka laisva, taigi, pažyminys gali eiti tiek prieš pažymimąjį žodį, tiek po jo.
Dangaus akis, ar dangaus žiburius? (: Sintaksė, rimo vardan paaukota... Gerokai. Aš, asmeniškai, nesu didelis religinės fanatikos megėjas, tačiau, jei jau tikit į Dievą (kas nėra blogai, gerai juolab), manyčiau rašyti Jam reikėtų su didesne pagarba, nei čia. Nepaisant to, švelnus pasimetimas ir emocija skaitytoją tikrai pasieks, laikykitės. (: