Mėlyname kambaryje nieko nėra

Seniau čia žmonės rinkdavosi ieškoti ramybės, dabar jie tam neturi laiko, o ir vakarais mieliau suskuba burtis baruose, visai pamiršę nupelijusias mėlynojo kambario sienas. Mėlynasis kambarys netgi nebėra toks mėlynas, koks būdavo kadais. Senėjimo paliktos žymės- netvarkomos, su laiku mėlyna virto melsva. Už sienos, tamsoje skęsta įvairaus amžiaus žmonės. Melsvasis kambarys bando iš savęs atgyti- sudaužyti pilną žemių vazoną, kuriame dar prieš kelis metus žydėjo bruknuolė, nuversti šluotą ar praverti langus ir leisti vėjui atkreipti puvančių žmonių dėmesį. Garsai gąsdina žmones. Kai vienas skęsta juodame kambaryje, nustoja racionaliai mąstyti. Neklausia savęs, kas tuos garsus sukelia, iš kur jie sklinda, bet ima blaškytis vien dėl to, nes Garsas egzistuoja. Apimti panikos visi ėmė lakstyti aklumoje. Melsvasis kambarys nutarė užtilti amžiams ir tikėtis, kad kada nors užsuks nors viena dar iki galo nepakvaišusi, duris atradusi siela ir padės sukviesti visus į save, tylą, ramybę.