XXI a. Beprotybė

Sėdžiu ir žvalgausi po XXI amžiaus pasaulį, o viso labo matau save. Tai toks amžius, kuriame savo atvaizdą išvysi bet kur, jei tik esi žmonijos avilyje. Vitrinos, veidrodžiai, nupoliruoti paviršiai, telefonų ekranai, kameros, net drabužiai, atsispindintys atvaizdą, tarsi veidrodžiai akiniai nuo saulės, kuriuos nešioja nimfos miesto gatvėse, nors saulės tądien nematyti. Ir SVARBIAUSIA, nuolat nagrinėjamos temos, kaip: kodėl žmogus suserga depresija ir kaip jos išvengti? Žmonės – narcizai... Kaltė verčiama visiškai pašaliniams veiksniams. Socialiniai tinklai pilni nusiskundimų vieni kitais, o autobusai paskendę tyloje, viename iš jų aš dabar ir sėdžiu.
Moteris, sėdinti prie manęs, gniaužia savo rankinę, ji įdėmiai ir visiškai nesidrovėdama žvilgsniu bando perverti stovintį vyrą. Numanau, kad jis benamis, o jo skurdūs ir skylėti apdarai kelia šiai moteriai baimę.
Priešingai nei ji, vyriškis stovi visiškai ramus, jis nesukioja galvos, norėdamas pažvelgti į savo atvaizdą, atsispindintį lange ir pasitaisyti kelių plaukų sruogų, jis netrokšta savo sąmonės papildyti dar vienu savo atvaizdu. Jis tiesiog važiuoja autobusu ir, jei ne ši tyla, ko gero, užkalbintų kokį nors pakeleivį.
Kilsteliu galvą aukštyn, nužvelgiu visus autobuse sėdinčius žmones –kaip ironiška, visi, tarsi žinodami nerašytas šio amžiaus taisykles, sėdi vienodai. Tie, kurie sėdi prie lango, žvelgia pro jį, o kiti akis gano telefonuose, jei ne savuose, tai svetimo žmogaus, kuris sėdi viena vieta toliau nuo jo arba tyli, tiesiog tyli, spoksodami į sėdynės atlošą, savo rankas, kitus žmones... Vaikystėje, kai važiuodavau autobusu su Mama, žmonės, atsisėdę prie kitų, pasisveikindavo ir pradėdavo neįpareigojančius pokalbius. Vieni kitų nepažinodami, jie pasakodavo savo bėdas, kelionės tikslus, diskutuodavo apie politikus, prietarus, naujienas. Niekam nebuvo gėda žiūrėti į akis kitam žmogui. Prisiekiu savo atvaizdu, aš neteigiu, kad anuomet buvo geriau – noriu pasakyti, kad žmonės taip susvetimėjo, kad veidrodžiuose nebeatskiria savęs nuo kitų.
Prie manęs sėdinčiai moteriai kažkas iškrenta iš rankinės, benamis vyras pasilenkia pakelti jos daikto, o ši, sucypusi it gaištantis gyvūnas, pradeda šaukti ant jo, vyras pasimeta, tačiau pakelia daiktą ir, nespėjus jo atiduoti, moteris išplėšia jam iš rankų, regis, plaukų segtuką. Ji atsistoja ir, gestikuliuodama rankomis, visų sėdinčiųjų adresu tikina, kad šis ramus vyras norėjo ją apvogti. Tolėliau sėdinti kita moteris taip pat atsistoja ir pradeda kažką šūkčioti apie tai, kad dabar negalima važiuoti net viešuoju transportu. Netrukus sukyla visi žmonės autobuse, daugiau ar mačiau vieni kitų negirdėdami jie šaukia, keikiasi, reikalauja kviesti policiją. Aš negirdžiu nieko, tik ūžesį, mano kūnas pradeda drebėti, o aš pati netrokštu nieko daugiau, tik iššokti pro langą, kad tik galėčiau iš čia pabėgti. Autobuso vairuotojas sustoja artimiausioje stotelėje, jis negali šitaip vairuoti autobuso, o aš sprunku pro galines duris iš šio baisaus civilizacijos košmaro.
Pro kitas autobuso duris prasmuko vaikinas. Šis, vos tik tvirtai atsistojęs ant žemės, pasilenkė ir tvirtai suspaudė rankomis savo kojas. Jis giliai ir paniškai kvėpavo, aš priėjau prie jo ir paklausiau, ar jam viskas gerai. Šis pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis, be jokios gėdos, jokio drovumo ar tikėjimosi jose pamatyti save patį. Jo kūnas streikavo prieš šią beprotybę visai kaip maniškis. Galiausiai jis tarė:
- Žmonės yra chaoso dievai, o XXI amžius jų, kaip dievų, atsiskleidimo laikotarpis. - Beprotybė nebūti tokiam kaip visi.
- Tuomet aš beprotis. - vis dar sunkiai kvėpuodamas tarė. Nusišypsojau.
- Gera žinoti, kad nesu viena tokia. Pamišusi. Nenormali.
Kol autobusas vis dar skendėjo riksmuose, aš pasijutau tokia laiminga, kad į kitą autobusą galėsiu įlipti su žmogumi, kuris sėdės prie manęs ir kalbės su manimi. Dar nežinau apie ką, tačiau mes tikrai sudrebinsim autobuso tylą.