Rašyk
Eilės (70338)
Fantastika (2137)
Esė (1677)
Proza (10186)
Vaikams (2405)
Slam (55)
English (1073)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai akys ganos kalnuose,
o rankos prie žemyno dugno spaudžia,
aš atvira širdim kvepiu – gyvenimą –
iš jo aukštai uždegto laužo.

Jis pievų patalais mane –
apkloja, kai pakyla rūkas,
nors nematai, nes iš toli stebi mane,
veide – šypsnys,
nes vaizdas stebuklingas – tarsi atvirukas.

Plaukų sruogelėm karkvabaliai vakarais,
tarsi kalėdinės eglutės skruostais sliuogia,
tolyn dairaus, o atsisukti šalimais,
nepriverčia net tavo juokas.

Kai užhipnotizuota sėdžiu taip,
į horizonto tolius įsitvėrus,
prieik ir sėskis, ko kažkur kitur dairais,
aš, pažadu, akis atsuksiu tau priėjus.

Ir, pažadu, mylėsiu nubučiuotus skruostus lubinų,
mes jais namų virtuvę pasipuošim,
tada sukritę tyliai ant grindų,
to laužo žarijas, išmetę sau viršum galvų –
ilgai, šiltai, kaip per Kalėdas,
dovanas kasdien pakuosim.
2018-07-21 23:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 20:12
Nuar
O man patiko. Aišku, labiausiai trečia strofa.:)4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 09:45
RhouLand
nežadėkime žvilgsnių.. tegul jie patys jaukumo pėdsakais atšlama ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 00:26
TomKomPotas
toks truputį archaiškų įvaizdžių rinkinėlis. bet trečiosios strofos pradžia mane papirko rafinuotu švelnumu. 3+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą