vitražais įstiklinau tylą –
sudūzgė saulė tarp mūsų…
braidau po rytmečio smėlį,
po smėlį tik savo pusėje…
apsimetu – nieko nebuvo,
vien žodžiais kaišyta iliuzija,
tuščias sūpuokles įsupo,
įsupo tik vėjo muzika…
ten – sauja birių sekundžių,
kai gintarus
dumbliuose rinkome…
čia – sauja minčių žėručio,
minčių, vitraže sustingusių…
kas ten anapus sėlina
surinkti viską, kas tikra?
kas brenda per vakaro smėlį,
per smėlį…
pro dūzgiantį stiklą?