Į atvirą erdvę

O vis dėl to saulė įsprūsta
rytais kampu per purviną stiklą,
per palangę ant darbastalio
gula, apšvietusi įrankius. Kužda,
kad visos problemos dirbtinės,
nevertos sudilusio grašio.

Negraužiu savęs tik apniukusią dieną,
kad nesinaudoju vasara,
tūnau viduj save įkalinęs.
Trys kablelis keturiolika-
saulę iki trijų suapvalinęs,
pusnuogis, baltas ir basas.

Sienos, sugėrę savin įvairiausias
poros dešimtmečių mintis, -
atviros nuostabos priežastis:
nejaugi tai irgi buvau aš?
Sentencijos flomasteriu ant krosnies plytų,
eilė indelių ir dėželių su neaišku kuo.

Tiek mūsų ir belieka, -
oda, virtusi dulkėmis,
daiktų ir prisiminimų sąsajos,
nuotrauka rasta už spintelės ar lovos,
neporinis skaičius kojinių,
kamščiatraukis, kurio taip reikėjo...

Trys laikrodžiai rungtyniauja,
kuris jų gražiau meluoja;
siurrealistiškai lydosi.
Oras virpa impresionistiškai.
Būstas skyla kaip kokoso riešutas.
Išeinu į atvirą erdvę.