Ach,
niekad nesibaigianti ir neprasidedanti.
Lyg akimis, visom kryptim žiūrinčių, smaragdo spalva inkrustuotom,
Pavo cristatus, aistros šokio.
Neišsikerojusiom, latentinėm dovanom,
pažadais,
pripildytos tuštumos ir ištuštintos pilnatvės...
Nutolusiomis plejadomis,
kontempliuojant žiovuliu šnarančią smilgą...
Kur nėra gaižių skundų, įkyrių landuolių.
Katafalkais išlydimi, riedantys niekam nereikalingi nešuliai.
O išmintis išėjusi į viziją,
lyg švieži aistra, likusi ant pagalvės...
O, Jūrų Žvaigžde!
Neleisk nuskęsti!