prieš paskutinę naktį

negirdėtos istorijos slepiasi po miego kepurėlėm
sakysi kad jos tau per švelnios ir per ilgos

žinau kad visai negirdėtos
lyg išgalvotas gyvenimas
sudūžtantis į tūkstančius spalvotų rutuliukų
besislepiančių šiurkščioje vasaros žolėje
kur ganosi tėvo avys

tykus mieguistas rupšnojimas
slenkant kimstančiai dienai
laukiant lietaus
kuris kristų ant senų tėvo batų
į atvirus šulinius
užžėlusias pelkes
ir lodytų palaidus kaimo šunis

vienok suprastum kad čia daugiau nesugrįši
tik šikšnosparniai baugiai skraidytų
prieš tavo paskutinę naktį vaikystės namuos