Rašyk
Eilės (71919)
Fantastika (2163)
Esė (1687)
Proza (10305)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Nagi, Almeta! Mes čia esame daugiau nei tuziną valandų, o tu vistiek negali to padaryti! – Nesusitvardė Liucija ir apšaukė vaikiną. Ji būtų mielai spyrusi, ramiai sėdinčiam Almetui, bet šeip ne taip atsispyrė tokiam impulsui. Na... Beveik atsispyrė. Užuot įspyrusi vaikinui, ji savo įtūžį išliejo spirdama į, vieną iš daugelio, po kojomis besivoliojančių uolos gabalėlių. Akimis palydėjo skriejančią nuolaužą iki atbrailos krašto ir stebėjo kaip ji pradingo už jos. Norėdama, nusiraminti užvertė galvą aukštyn ir įsispoksojo į dangų. Ten jau buvo pradėje kauptis lietaus debesys. Padangė pa mažu niaukėsi.
- Tau tereikia susikaupti, susikoncentruoti. Ši vieta šventa. Visą kitą ji padarys pati.
- Susikoncentruoti į ką? Be mūsų čia daugiau nieko nėra. -Suirzes, tačiau to neparodydamas atsakė Almetas.
- Susitelk ties savimi. Ties tuo, kas dedasi aplink tave. Pasistenk išgirsti kaip virš mūsų kaupiasi lietaus debesys.
Almetas žinojo, kad Liucija tik stengesi jam padėti, bet šiuo metu jos kalbėjimas jį blaškė. Vienintelis dalykas, kurį jis girdėjo, neskaitant mergaitės balso, buvo jo paties širdies plakimas. Ramus ir stabilus. Dūžis po dūžio. Neskubantis ir nesustojantis. Dūžis po dūžio. Tas amžinas ritmas. Almetui patiko jo skleidžiama ramybė. Seniai jis jau negirdėjo savo paties širdies plakimo. Tiesa pasakius, seniai jis jau ir bebuvo sąžiningai atsigręžęs į save patį. Kapt kapt. Išgirdo kaip pora lašų nukrito šalia Liucijos. Kapt kapt, dar kartą perskrodė tylą.
-Tas garsas... Kodėl jis man toks pažįstamas? Ką tai primena? - Mąstė Almetas. Širdies dūžiai akimirksniu patapo trumpesni ir ritmas pagreitėjo. Vaikinas laukė, nekantravo. Kapt kapt. Kažkur dešinėje suskambėjo vandens lašai, atsitrenkiantys į kietą akmens paviršių. Instinktyviai, be pastangų, negalvojant vaikino galva pasisuko į tą pusę. Tai atkreipė Liucijos, kuri tuo metu ištiesusi delną, bandė sugauti bent vieną lašą, dėmesį.
-Kas ten? – Paklausė Almetą mergaitė ir nuskubėjo link uolos krašto, pasižiųrėti ką pamatė vaikinas. Apačioje nieko nebuvo. Atsigrežusi į Almetą, jau vėrė būrną, kad jį išplūsti riebiausiais žodžiais, bet sustojo pamačiusi, kad vaikino akys užmerktos. Ji žinojo ką tai reiškia.
-Pagaliau Almetai... -žingsniuodama link draugo kalbėjo mergaitė. – Tu užtrukai pakankamai ilgai, bet aš žinojau, kad tau pavyks. – Prisiartinusi per porą žingsnių, mergaitė nerangiai atsisėdo ant šlapios uolienos ir ištiesusi delną į viršų, vėl ėmė gaudyti lietaus lašus. Kai tuo metu Almetas, dar kartelį, išgirdo dūžtančius vandens lašus. Tik šį kartą, vanduo atsimušė, ne į kietą akmenį kažkur šalia, o į minkštą popierių kažkur seniai atmintyje.
-Po galais... Vos tik pavyksta įsijausti į knygą, visuomet kažkas turi sutrukdyti. – Skundėsi plonas balselis. Balselis, kuriam neprilygo net tūkstančiai nevykusių melodijų, kurias vaikinas yra girdėjęs senelio namuose. Balselis, kuris dabar atrodė svarbesnis, nei tūkstančiai, jo paties, širdies dūžių. Vėl gi nemąstant, vaikinui to net nepajuntant, šypsena papuošė jo veidą. Šypsena, kokios Liucija dar nebuvo regėjusi.
-Oho. Jūs tik pažiūrėkit į jį. Įdomu, kas išmokė šį, amžinai nepatenkintą, stuobrį taip šypsotis. – Pati sau kalbėjo mergaitė. Visos Almeto šypsenos, kurias iki šiol matė Liucija, buvo netikros, dirbtinės. Dažnai skirtos tam, kad pasišaipyti ar suerzinti ją pačią. Panašu, kad Almetui pastaruoju metu, tai buvo vienas iš mėgstamiausių užsiėmimu. Jį visuomet pralinksmindavo mergaitės reakcijos. Žinoma jis dar šypsodavosi sutiktiems nepažįstamiesiems, Bet tai būdavo tiktai kaukė, kuri padėdavo klausiant kelio ar prašant vandens mergaitei. Almetas galėjo savimi pasirūpinti ir pats, bet dabar jam reikėdavo atkreipti dėmesį ir į mažosios Liucijos poreikius. Tokiais atvejais, neretai padėdavo sutikti keliautojai. Su jais jis visuomet būdavo mandagus ir jiems šypsodavosi. Tačiau dabar vaikino šypsena nebuvo panaši į ankstesniąsias. Ji skleidė ilgesį ir meilę. Ji šilta, ji buvo tikra, ji buvo tokia, už kurios nesislėpė jokie tikslai ar piktos mintys, ji buvo tokia, už kurios nesislėpė net gi pats Almetas. Liucija visuomet matė Almetą, kaip žmogų, kuris akivaizdžiai save laikė aukščiau už kitus. Kaip žmogų, kuris tai žinojo ir tuo tikėjo, todėl ir elgėsi atitinkamai. Kietai, šaltai ir abejingai kitų atžvilgiu. Dabar, matydama, kokių švelnių ir šiltų jausmų kupina ši šypsena, ji ėmė kitaip žiūrėti į priešais sėdintį Almetą. Ji galėjo numanyti, kad bus sunku priversti vaikiną atvirauti, bet vis gi tvirtai pasiryžo, vieną dieną, sužinoti kam iš tikrųjų skirta ši šildanti šypsena. Kuri, ką tik, dar labiau  praplatėjo, tarsi atsakas į Liucijos, ką tik gimusį, planą – priversti jį paatvirauti. Dangus jau buvo visiškai apsiniaukes. Iš juodų debesų žemėn krito begalės lietaus lašų. Kurie tarsi šokdami, niekam nežinomo šokio, žingsneliais daužėsi į akmenį aplink sėdinčiuosius Almetą ir Liuciją. Kai, tuo metu, vaikino širdis po biškį rimo. Jis žinojo, kad tuoj pamatys savo visą pasaulį, mėnulį su visomis žvaigždėmis susispaudusius dvejose akyse. Viename veide, kurio jam taip trūksta. Viename žmoguje, vienoje merginoje, kurios jis nesustos mylėjęs. Tol, kol nesustos plakusi jo paties širdis. Galbūt net ir tada nesustos. Laikas parodys. Jis visada parodo.
-Tai ženklas, kad tu neturėtum skaityti, kai esi su manimi.
Jo paties mintys nuskambėjo tolimuose atsiminimuose. Jie buvo Elijaus rūmuose. Evelina visuomet, kartą per metus, atvykdavo pasisvečiuoti pas Almeto senelį. Jai čia patiko. Jai patiko Elijaus knygų kolekcija. Štai ir dabar ji skaitė vieną iš tų knygų. Vaikinas buvo atsigulęs šalia, ir padėjęs galvą jai ant kojų, ramiai snaudė. Dabar pažadintas jos balso, jis stebėjo Evelinos veidą. Matė, kaip akys beveik nemirksėdamos slinko puslapiu žemyn. Eilutė po eilutės, žodis po žodžio, kol galiausiai grakščiu riešo judesiu, mergina atvertė sekantį puslapį. Kol Almetas buvo pasiklydęs savo atsiminimuose, Liucija atidžiau įsistebėjo į aplinką. Kažkas ją privertė sunerimti. Lietus visai įsišėlo ir tapo tikra audra. Vanduo iš dangaus krito taip smarkiai ir taip greitai, kad nebebuvo įmanoma nieko įžiūrėti. Toliau, kaip vos už keletos metrų nieko nesimatė. Nors ir atrodė, kad dūžtančių lietaus lašų, garsas viską užgožė, mergaitė girdėjo dar kažką. Tik jai niekaip nepavyko suprasti kas tai yra. Būtent tai ir vertė ją sunerimti. Apsidairė aplinkui, tikėdamasi surasti šaltinį to paslaptingo garso, bet veltui. Lietaus siena buvo neperregima.
Tuo metu, Almetas ir toliau buvo paskendęs atsiminimuose. Tokiuose gyvuose, kokių joks žmogus niekada nėra regėjęs. Kažkur giliai, vaikinas žinojo, kad tai tik jo proto apgaulė, bet Evelina buvo, taip arti ir jis jos taip stipriai ilgėjosi, kad ilgainiui mintys sakančios, jog visa tai netikra, nutolo ir galiausiai visai išnyko. Naudodamasis proga, kol Evelina nesusiprato, jog jis jau pabudo, Almetas ėmė tyrinėti jos veidą. Lyg ketindamas įsiminti menkiausias smulkmenas, lyg nujausdamas, kad dar ilgai neturės kitos tokios progos. Dabar jis nebesekė, knygos eilutėmis, slenkančių merginos akių. Jo paties žvilgsnis iš lėto slinko merginos, kilmingai balta oda. Oda, kuri buvo lygut lygutėlė. Be menkiausios strazdanėlės ar raukšlelės. Tarytum, nei saulės spinduliai, nei rūpesčių raukšlelės niekuomet nepasiekdavo merginos veido. Almeto akys savaime slinko jos oda, dabar jis matė, kaip pulsuoja plonytė vena, merginos laibame kakle. Jis matė, kaip suknelei nepavyksta paslėpti lėtai, tolygiai su lyg kiekvienu įkvėpimu, besikilnojančių merginos pečių. Kurie kaip tyčia, lyg pajute, kad yra stebimi ėmė judėti greičiau. Jis matė, kaip plonytė sidabro linija, juosianti jos kaklą pasidarė gyvesnė. Šviesesnė. Nekreipdamas į tai dėmesio jo žvilgsnis leidosi žemyn. Sekdamas, tiek grandinėlės, tiek suknelės iškirpties rodomu keliu. Jo neblaškė, nei vis stiprėjantis grandinėlės švytėjimas, nei pagreitėjęs merginos kvėpavimas, kurio dėka dabar kilnojosi netik jos gležnučiai pečiai, bet ir krūtinė. Jis to nebematė. Jo žvilgsnis žinojo, kas laukia priekyje todėl nesileido būti išblaškomas. Tačiau...
-Juk tu žinai, kad aš galiu jausti tavo žvilgsnį... Taip? Turėjai pasakyti, jog pabudai. – Nors paskutiniai merginos žodžiai Almetui, turėjo būti priekaištas, Evelinai nepavyko balsui suteikti reikiamo sodrumo ir emocijos. Dabar vaikino žvilgsnis vėl susikoncentravo ties merginos veidu. Skruostai, kurie ankščiau buvo balti lyg drobė, dabar buvo pasidengia sodriu rausvumu. Akys, nebeslidinėjo knygos puslapiu. Dabar jos buvo suakmenėjusios, tarsi prikaustytos ties vienu vieninteliu žodžiu, kurio niekaip negali perskaityti. Tarsi bijančios pajudėti. Mergina suprato, jog išsidavė. Ji žinojo, kad visos šios emocijos, kurias dabar vos vos pavyksta tramdyti, gali ją pasi glemžti tą pačią akimirką vos tik jų žvilgsniams susitikus. Visuomet taip būdavo.
- Eime į terasą. Turiu tau, kai ką, pasakyti Almetai... Kai ką svarbaus. – Paskutinius žodžius ji vėlgi stengėsi užmaskuoti. Vėlgi, jai to padaryti nepavyko. Vaikinas aiškiai išgirdo slepiamą nerimą ir... Kas tai buvo? Šios emocijos jis, dar niekuomet  nebuvo pajutęs iš Evelinos. Bet juto iš daugelio kitų. Pajuto kaip širdis ėmė greičiau plakti, vos tik adrenalinui plūstelėjus į venas. Jis matė, kaip jo draugė žingsniuoja link terasos, atsukusi jam nugarą. Ką ji turi jam pasakyti, kas verstų ją nerimauti ir... Bijoti? Almetas jautė, kaip vis labiau greitėja jo širdies dužiai, visai kaip greitėja, vis labiau tolstančios, Evelinos ži...
- Žingsniai! – Pagaliau Liucijai pavyko suprasti, kas per garsas sklando aplink juos. Vis dar sėdinti šalia Almeto, ji atidžiau įsižiūrėjo į tamsą. Netrukus pamatė šį tą, kas privertė ją krūptelėti. Akimirksniu ji ėmė purtyti Almetą, suėmusi už atlapų. Taip tikėdamasi jį pažadinti. Mergaitė greitai suprato, jog iš to naudos nebus. Panašu, kad savo draugo ji niekaip neprikels.  Suvokusi, kad liko viena, ji atsistojo, ranka nusibraukė šlapius plaukus atgalios, kad netrukdytų matyti. Tada, žengusi žingsnį atsistojo Almetui už nugaros. Ji žinojo, kad dabar yra atsakinga ne tik už savo, bet ir už šio įdomaus vaikino gyvybę. Iškėlusi vieną ranką į viršų, kita ranka truktelėjo rankogalį žemyn ir apnuogino riešą puošiančią apyrankę. Pasirengė kovai. Ji laukė kol jie priartės. Žingsniai, kuriuos ji girdėjo, priklausė keistoms būtybėms. Jos atrodė lyg beveidžiai šešėliai, lėtai slenkantys aplink ratu. Jie buvo matomi tik todėl, kad juos išdavė lietus atsimušantis, nuo jų tamsių siluetų. Ratas, kurį sudarė šios būtybės vis siaurėjo ir siaurėjo. Ratui siaurėjant, šešėliai atitinkamai darėsi vis ryškesni ir baisesni. Atrodė tarsi jie augo, didėjo. Mergaitė vis gi nusprendė nelaukti, kas bus jiems priartėjus ir nutarė pirma žengti žingsnį. Ji nežinojo ar jos apyrankės galios bus pakankamai stiprios, pasipriešinti šešėliams, bet kito varianto ji neturėjo. Liucija giliai įkvėpė, iškvepė ir nusprendė, kad yra pasiruošusi. Ta pačia akimirka tiek ji, tiek tamsieji šešėliai suakmenėjo. Mergaitė negalėjo pajudėti.
-Kas per velniava?... – Kad ir kaip besistengtų Liucija, panašu, kad jos kūnas jai nebe priklausė. Vieninteliai dalykai, kurie vis dar pakluso jos valiai buvo jos mintys, kuriose ji dabar rėkte rėkė ir jos žvilgsnis, kuris dabar lakstė lyg pašėles, nuo vieno šešėlio link kito. Lyg tikėdamasis surasti kaltininką. – Kodėl aš negaliu pajudėti? Ar tai jų darbas?... Ne. Jie taip pat sustingo. Kas... Kas tai?
Ratas, sudarytas iš tamsių siluetų, jau nebebuvo uždaras. Ryški šviesa išsklaidė vieną iš šešėlių.  Tolumoje vos matomas, mažytis šviesos taškelis, tačiau ryškus lyg šiaurinė žvaigždė, pamažu artėjo greitai ir užtikrintai. Per keletą akimirkų šviesa taip priartėjo, kad Liucija galėjo pajusti nuo jos sklindančia šilumą. Priartėjus pakankamai arti šviesa ėmė keistis. Ji plėtėsi ir jos skleidžiama šiluma stiprėjo. Kartu su tos šilumos pojūčiu mergaitė pajuto, kad jos kūnas atitirpsta. Ji jau galėjo judėti. Pirmasis dalykas, kurį ji padarė, tai keletą kartų sumirksėjo, nes dabar jau negalėjo patikėti tuo ką matė priešais save. Ji sunerimo ar jos akys nepradėjo jai krėsti išdaigų. Mažytė, tolima žvaigždė, kuri sunaikino viena iš grėsmingųjų šešėlių, ką tik patapo neregėto grožio mergina. Toji mergina stovėjo tiesi, veidas neišduodantis jokių emocijų. Akys lėtai slenkančios ratu. Trumpam, tik akimirkai, sustodamos ties kiekvienu šešėliu, lyg atpažįstančios kiekvieną iš jų. Jos ilgi ir tiesus plaukai, bei sniego baltumo suknelė spinduliavo tą pačią, šildančią žvaigždės šviesą. Liucija nužvelgė merginą, jos plaukus, suknelę jos plonytę sidabro grandinėle, kuri taip pat akinančiai spindėjo. Mergaitė, niekuomet ankščiau nebuvo mačiusi nieko panašaus. Ši švytinti gražuolė paliko, neišdildomą, įspūdį mergaitės atmintyje. Atitirpęs iš sąstingio, jos kūnas atrodė be galo išvarges. Tarytum jis nebe sugebėjo išsilaikyti tvirtas, tokio stebuklo akivaizdoje. Kojos nebe išlaikė smulkutės mergytės svorio ir ėmė drebėti, pranašaudamos jog tuoj tuoj pasiduosiančios. Aukštai iškelta ranka su apyranke, taip pat pasirodė per sunki ir nusviro žemyn. Liucija uždėjo šią ranką, vis dar ramiai sėdinčiam Almetui ant peties. Taip atsiremdama ir kartu perkeldama dalį savo svorio ant stiprių vaikino pečio. Kitaip nebūtų pajėgusi išsilaikyti ant kojų. Bet juk ji negalėjo atrodyti silpna. Ji nežinojo ar ši nežemiško grožio mergina priešais yra draugas ar priešas. Kaip tik tada, gražuolės akys nukrypo nuo šešėlių rato ir ėmė tyrinėti priešais sėdintį vaikiną. Vis dar nieko nesakančios jos akys ilgai stebėjo Almeto veidą. Lyg kažko ieškodamos. Lyg kažko laukdamos. Galiausiai nuslydo žemiau ir sustojo ties mažyčiu Liucijos delnu ant vaikino peties. Vis dar neatsigaunantis Liucijos kūnas, šiek tiek virpėjo. Ji žinojo, kad tai neprasprūs pro gražuolės akis, ji taip pat suprato, kad tai bus palaikyta, kaip silpnumo ženklas. Kietai suspaudusi lūpas ir suraukusi kaktą mergaitė bandė susikaupti ir sustabdyti tą nevaldomą drebėjimą. Dėje, pastangos buvo bevaisės. Delnas nesiliovė drebėjęs. Pasidavusi, ji suspaudė delną į mažytį kumštuką. Tikėdamasi, kad tai bus suprasta teisingai. Gražuolės akys tai matydamos, kažkaip pasikeitė. Staiga jos žvilgsnis peršoko nuo Almeto peties, ties Liucijos veidu. Jos žvilgsnis buvo sunkesnis, nei mergaitė galėjo įsivaizduoti. Nuo jo, jos kūnelis tapo visai sunkus. Bet mergaitė žinojo, kad negali nusukti žvilgsnio. Ji bet kokia kaina apgins save ir Almetą. Ji žinojo, kad jis ją taip pat gintų. Šios mintys suteikė mergaitei stiprybės. Nedaug, bet užtektinai, kad sugebėtų nustatyti priešišką veido išraišką. Ji vėl kietai suspaudė lūpas ir taip stipriai suraukė kaktą, jog mažyčiai antakiai beveik susiliejo į vieną.
-Gerai, gal tai ją atbaidys. – Pagalvojo mergaitė ir stebėjo gražuolės veidą. Laukė atsako.
Vienai akimirkai, lyg klausdamas, šiek tiek į viršų, pakilo dešinysis merginos antakis. Toks mergaitės elgesys ją nustebino. Po akimirkos merginos veidas vėl tapo ramus. Lygus ir tuščias. Jos akys dar kartelį apskriejo šešėlių ratu. Šį kart jau nebestabtelėdamos. Tada nuslydo ties Almeto veidu, ties mažu mergaitės kumštuku ant jo peties ir galiausiai vėl sugrįžo ties priešišku Liucijos veidu. Tik dabar jos žvilgsnis jau nebuvo sunkus. Priešingai. Liucija pajuto, kaip jo skleidžiama šiluma pasklinda po jos kūną. Ji juto grįžtančias jėgas, juto kaip jos rankos liaujasi drebėjusios. Negalėdama tuo patikėti mergaitė pažvelgė į savo kumštį. Tikrai. Jis nebedrebėjo, atrodė tvirtas. Tada vėl pažvelgė aukštyn į merginos veidą. Tikėjosi ten rasti paaiškinimą, tam kas čia vyksta, bet rado šį tą kitko. Mergina šypsojosi.  Jos šypsena buvo graži šilta ir spinduliuojanti gerumu. Šypsena, kurią mergaitė šiandien regi jau antrą kartą.
-Tai štai kam tu šypsojaisi... Tiesa Almetai? – Mintyse paklausė  mergaitė.
Jos suspausti pirštukai atsileido. Šį karta mergaitės delnas ant vaikino peties buvo atsipalaidavęs. Ji suprato, kad čia grėsmės nėra. Gražiosios merginos veidas vėl tapo lygus ir susikaupęs. Akys sukaustytos ant vaikino veido. Ji priėjo prie pat jų. Jai priartėjus, Liucija negalėjo nespoksoti į ją. Mergaitės akyse spinduliavo susižavėjimas. Iš arčiau mergina atrodė dar gražesnė. Liucijai buvo sunku patikėti, kad gali egzistuoti kažkas tokio, nuostabiai gražaus.
-Rūpinkis juo... Jis to vertas, nors pats taip ir nemano. – Šie žodžiai skambėjo lyg aidas sklindantis iš visų pusių ir kartu lyg tylus šnabždesys mergaitės galvoje. Merginos lūpos nebuvo sujudėjusios, bet mergaitė suprato, kad šie žodžiai priklausė šiai paslaptingai gražuoliai. Merginos delnas lėtai pakilo ir prisiglaudė prie Almeto skruosto.
-Aš esu Evelina – Vėl suskambo aidas. – Tikiuosi, jog mes dar susitiksim... Tikiuosi, kad turėsiu proga susipažinti su tavimi artimiau... Rūpinkis juo... Mažoji Liucija.
Dar nespėjus išblėsti, paskutiniųjų žodžių aidui, nuo gražuolės pliūptelėjo šviesa. Tokia ryški, jog po jos pliūpsnio nebeliko nei tamsių lietaus debesų, nei pačio lietaus. Visa tai išnyko, kartu su kraupiaisiais šešėliais. Liko tik mažoji Liucija ir vis dar ramiai sėdintis vaikinas vardu Almetas.
2018-06-11 00:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą