Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Juozai, šiandien einame pas Vidą Ališauską. Tikiuosi nepamiršai? – sušuko Tania iš virtuvės.
- Pas ką? – Juozas sklaidė „Keturis ratus“ sėdėdamas ant klozeto.
- Pas hipnotizuotoją. Praeitą savaitę užrašiau tave seansui, – moteris kuistėsi prie spintelės, ieškodama kakavos.
- Šita moteris negali nusiraminti, – murmėjo po nosimi vyras. – Tai pas būrėją, tai pas astrologą. Kur dar mane ji nusitemps?
- Ką sakei?
- Nieko, brangioji, – nervingai atvertė kitą puslapį. – Taip, be abejo galime eiti pas hipnotizuotoją, – nervingai užvertė žurnalą ir numetė ant grindų. – Ar pas kokį kitą šarlataną, kuris paims iš mūsų pinigus už nieką, – suirzęs subambėjo, kad neišgirstų žmona.

Juozas sutiko Tanią klube, kai padauginusi, toji viliojančiai sukinėjo jam prieš veidą, į per mažą liemenuką, įspraustą krūtinę. Galbūt, jeigu Juozas nebūtų prisiliuobęs, būtų pastebėjęs, kad Tania tarškia neužsičiaupdama. Pirmo jos klausimo „kas tu pagal horoskopą? “ neišgirdo, todėl Tania paėmusi jo ranką, pradėjo vedžioti pirštais per delną. Žodžiai „likimas“, „meilė“, „visata“, „aura“ taip harmoningai susipynė su dviem ritmingai judančiais iškilumais, kad visa ši kosminė kelionė baigėsi žemiškoje Tanios lovoje. Juozas buvo taip pakerėtas moters sugebėjimais, kad ir pats įtikėjo likimu ir meile. Šiaip Juozas buvo skeptikas ir vengė bet kokių kalbų apie antgamtinius dalykus, bet šį kartą visas sveikas protas išgaruodavo, kai tik pasirodydavo Tania. Neaukšta, šviesiaplaukė moteris visada dėvėjo aptempiančias sukneles su giliomis iškirptėmis, o jos putlios, ryškiai dažytos lūpytės dienomis suokdavusios apie aukštąsias materijas, naktimis nukeldavo į patyrimų rojų. Kitas įdomus, ir Juozą iš proto varantis dalykas buvo tas, kad Tania niekada nedėvėjo kelnaičių, nes pasak jos tai trukdytų semtis moteriškų galių iš motinos žemės. Tad ši sąjunga nuo pat pradžių vedė aiškia kryptimi - santuokos link.

Apsilankymai pas būrėjas, čakrų ir auros valymas, aukštesnio sąmoningumo seminarai, individualių horoskopų sudarymai – velniai rautų, ta moteris tikėjo viskuo, kas prieštarauja sveikam protui. Net ne sveikam, o tiesiog protui. Ir visą tai Juozas kentėjo su stoikiška ištverme. Tačiau, kai po vieno būrimo seanso Tania įsikalė į galvą, kad Juozas turi meilužę, jo kantrybė pradėjo sekti.
- Iš kur tu paėmei tokią nesąmonę? – valgydamas kotletą klausė Juozas.
- Man pasakė Nataša, – Taniai kaupėsi ašaros.
- Iš kur ta Nataša žino? Ir kas ta Nataša iš viso? – įdėjęs į burną bulvę, pažiūrėjo į žmoną.
- Nataša galbūt ir nežino, bet kortos, Juozai, kortos, jos niekada nemeluoja, – vos tvardydama ašaras aiškino.
- O Dieve, – Juozas užsigėrė braškių kompotu gomurį gerklėje.   
- Kaip tu galėjai? Aš tau visą save atidaviau? Argi aš bloga žmona? Ko tu iš manęs negauni? – Tania verkė ir pylė susikaupusią savigailą. – Aš maniau mes padorūs žmonės. Maniau tu geras žmogus. O tu... O tu! Kiaulė!
Juozas žiūrėjo į žmoną ir ne nenutuokė ką daryti. Tania pasakodavo nesibaigiančias istorijas apie kosmosą, meditaciją, aukščiausiąjį protą, bet visi tie dalykai niekada nelietė judviejų santykių. Ir štai dabar nei iš šio nei iš to, būrėja Nataša pribūrė jam romaną. Kokia nesąmonė! Juk Juozas visada po darbo eidavo tiesiai namo, su draugais laiko beveik neleisdavo.
- Iš kur tu paėmei šitą nesąmonę, Tanečka? Juk aš visada su tavimi. Nu kaip aš galėjau būti su kuo nors, jeigu tu visada žinai kur esu? O ir tai, mes juk visada kartu!
- Aha. Šnekėk, šnekėk. Bandai man dantis užkalbėti? O kur tu buvai lapkričio 5 dieną po vidurnakčio?
- Po vidurnakčio? – Juozas nustebęs suraukė veidą. – Absurdas. Tanečka, mieloji, juk buvau su tavimi, lovoje. Kaip ir kiekvieną dieną po vidurnakčio, – vyras atsiduso ir nusišypsojo. – Netikėk tu ta būrėja. Juk mes buvome kartu, kaip tu gali tuo abejoti?
- Aha. Šnekėk, šnekėk,  – Tania šluostėsi ašaras rankove. – O spalio 5 dieną po vidurnakčio? Tu galvoji aš visai kvaila?
- Kokią spalio 5? Ką tu pliurpi? Juk buvai su manimi lovoje! – Juozo kantrybė seko. Tokių nesąmonių nesitikėjo netgi iš Tanios.
- Juozai! – isteriškai suriko. – Baik man meluoti! Aš viską žinau! Juk tai tęsiasi jau pusę metų! Kas ji? Kas ta šeimos ardytoja?
- Baik, neketinu klausytis kažkokios šarlatanės svaičiojimų. Ji tikriausiai tyčia meluoja, kad ištemptų iš tavęs daugiau pinigų, – atsikėlęs, nunešė tuščią lėkštę į kriauklę.
- Gerai! – Tania trinktelėjo per stalą mažute rankute. – Gerai, mes nueisime pas būrėją ir tu viską pats išgirsi.
Juozas nenorėjo eiti pas jokią būrėją, bet tai buvo vienintelis būdas įrodyti Taniai, kad ji klysta. Jis buvo įsitikinęs, kad demaskuos bet kokią apgaulę. Nuėję pas būrėją, jie nuėjo ir pas žynį, vėliau pas pranašą ir netgi pas kažkokį spirtualistą. Visi jie sakė tą patį – taip, jūsų vyras turi romaną. Ir Juozas niekaip negalėjo įrodyti žmonai, kad visi jie tiesiog sako tai, ką ji nori girdėti. Pats nesuprasdamas kodėl, jis leidosi žmonos tampomas po visokias įstaigas ir vietas, kur neva jis galiausiai turės prisipažinti. Kartais Juozas galvojo, kad būtų pigiau prisipažinti, bet išdidumas jam neleido.

Po dar vieno vizito Tania papasakojo Juozui, kaip birželio 5 dieną prabudo po vidurnakčio ir nerado jo lovoje. Po 15 minučių įnirtingų paieškų bute, įskaitant tokias vietas kaip spinta, po lova ar net už sofos, niekur jo nerado. Skambino į mobilų, bet tas gulėjo prie lovos, kaip ir kiekvieną naktį. Skambino jo motinai ir draugams, bet niekas nieko nežinojo. Taip jaudindamasi atėjo į miegamąjį, kur rado ramiausiai parpiantį Juozą. Iš pradžių pamanė, kad jai prisisapnavo, nes pažadinus ir išklausinėjus Juozas nieko neprisiminė. Esą jis visą laiką miegojo. Po kiek laiko Tania viską nurašė savo fantazijai ir pamiršo. Kol liepos 5 dieną, po vidurnakčio, vėl neberado Juozo lovoje. Tai kartojosi kas antrą mėnesį, 5-tą dieną. Keisčiausia buvo tai, kad Juozas sugebėdavo išeiti nepastebėtas ir atsidurti lovoje taip pat nepastebėtas. Tai vedė Tania iš proto. Ji pasitelkė visas žinias ir visus draugus norėdama išsiaiškinti kas vyksta. Ji netgi tykojo naktimis, bet nieko nepešė. Tartum ir pati prarasdavo dalį atminties ir laiko.

Ir štai vieną dieną kortos pasakė tiesą – Juozas turi meilužę. Vyras buvo apstulbęs ir sutrikęs. Bandydamas prisiminti tas naktis nieko neįprasto neprisiminė, išskyrus Tanios kamantinėjimus prižadinus vidury nakties. Bet juk tai Tania, ji visada buvo keista. Bet dabar, sėdėdamas ant klozeto, Juozas nusprendė užbaigti šią beprotybę ir paskutinį kartą suteikti šansą Taniai suvokti savo kliedesius. Hipnozės seansas bus paskutinis dalykas, kurį gaus iš jo Tania.

Vidas Ališauskas buvo vyras augalotas, su dailiai prižiūrėta barzda, akys įdubusios, ar tai mėlynos ar pilkos. Kostiumas atrodė brangus, nors Juozas apie tai nieko nenusimanė, bet dailiai prigludusi medžiaga, darė įspūdį inteligentiško žmogaus. Judviem su Tania įžengus į erdvų kabinetą, esantį gyvenamojo buto antrame aukšte, ponas Vidas pasisveikino tvirtai paspaudęs kiekvienam ranką. Tania apsivilkusi mėlyna, prigludusia suknele, išryškinančią taliją ir neslėpdama krūtinės, šiek tiek nuraudo ir kukliai šyptelėjo kabineto savininkui. Juozas iš katro pajuto, kad turi reikalu su aukščiausios prabos šarlatanu. Ir dar ne pigiu.
Dešimt minučių Juozas buvo priverstas klausytis verkiančios Tanios sriubčiojimo ir šimtą kartų girdėto pasakojimo apie vyro nepaaiškinamus dingimus vidury nakties. Po to sekė detali ataskaita, kas jau buvo padaryta. Galiausiai Tania palietė Vido Ališausko plaštaką ir giliu, virpančiu balsu maldavo padėti, vis šluostydama akis permerkusia nosinaite. Vyras aptemtų kostiumu švelniai patapšnojo Taniai per petį, dėl ko Juozas tik dar labiau įsitikino šio vyro apgavikiška prigimti.
Tvirtu rankos mostu Juozas buvo pasodintas ant patogaus, minkšto krėslo su plačiomis rankenomis. Taniai pasiūlyta kuklesnė kėdė už Vido Ališausko, pakankamai arti, kad viską girdėtų ir pakankamai toli, kad netrukdytų. Pasistatęs šalia pilką, minkštą pufą vyras atsisėdo rankoje laikydamas kūgio formos metalinę švytuoklę.
- Juozai, – kreipėsi vyras sodriu balsu, – norėčiau, kad atsipalaiduotumėte.
Toks prašymas Juozui atrodė bevertis. Atsipalaiduoti prieš apgaviką, kuris ką tik švelniai lietė jo žmoną buvo neįmanoma. Situacija atrodė siurreali, netgi komiška – jis, padorus vyras, kaltinamas neištikimybe, sėdi kabinete pas nepažįstamą žmogų, turėsianti įlįsti į jo sąmonę, kad įtikintų žmoną esąs nekaltas. Absurdas.
- Juozai? – ponas Vidas kreipėsi dar kartą. – Juozai, kaip jaučiatės?
- Gerai, – net nesusimastęs atšovė Juozas.
- Prašau, pažiūrėkite į mane.
Juozas pažiūrėjo ir kaip mat to pasigailėjo. Vidas Ališauskas jam patiko vis mažiau, o mintis, kad jie turės jam dar ir sumokėti kėlė pasibjaurėjimą. Akys nukrypo prie Tanios, kuri įsitempusi stebėjo savo vyrą. Juozo žvilgsnis sustojo ties Tanios grakščiomis, tvirtomis kojomis, kurių neslėpė mini suknelė. „Dieve, kokios kojos“ – pagalvojo Juozas ir panoro šią akimirką, šiame kabinete, ant šios kėdės jas praskleisti.
- Norėčiau pradėti hipnozės seansą. Galbūt norėtumėte, ką nors pasakyti?
Juozas nuraudo, tartum ką tik tėvų prigautas besimasturbuojantis paauglys.
- Ne, ne, neturiu, – sumurmėjo.
Ir jie pradėjo. Ponas Vidas laikė besisiūbuojančią švytuoklę Juozui prieš akis ir raiškiai, monotoniškai kalbėjo apie tai, kas nutiks. Pasak jo žodžių, Juozas turėtų pasinerti į transo būseną, kurioje jo protas atsivers, atsiblokuos prisiminimai ir jis patirs tuo metu išgyventus jausmus. Tačiau dėl to neva jaudintis nereikėtų, kadangi Vidas Ališauskas yra savo srities geriausias specialistas ir sugebės tinkamai sukontroliuoti situaciją. Pajutęs grėsmę, jis nutrauks seansą. Juozas jo netikėjo, bet po akimirkos pasijuto apsnūdęs, akių vokai pasidarė sunkūs, o paskutinis dalykas, kurį matė prieš užsimerkdamas buvo Tanios beprasikleidžiančios šlaunys. Vaizdas pradingo.
- Grįžkime į šių metų gegužės 5-tos dienos vakarą, – sodrus balsas skambėjo sąmonėje. – Kaip įprasta, jūs nuėjote miegoti kartu su savo žmona Tania apie dešimtą valandą vakaro. Gal galėtumėte papasakoti kas nutiko vėliau?
Vyro balsas nutilo ir Juozas suprato gulintis lovoje, šiek tiek nerimaujantis, bet negalintis suprasti to priežasties. Šalia, besimigdančios Tanios krūtinė lėtai kilnojosi po antklode. Tas vaizdas ramino. Kambaryje vyravo prieblanda, šviesa skverbėsi pro storos, rudos užuolaidos plyšelį ir plona, tiesia linija tęsėsi link durų. Laikrodis rodė be penkiolikos dvyliktą. Juozo nerimas suintensyvėjo. Jis užsiklojo iki lūpų ir pajuto kaip iškvepiamas oras atsimušą į antklodę. Šilta oro srovelė šildė jo šnerves. Susikoncentravęs į kvėpavimą pradėjo rimti, kol neužuodė keisto, tartum apdegusios medienos, kvapo. Dėl nesuprantamų priežasčių Juozą apėmė panika, kūną suparalyžiavo, bandė sušukti, bet nesuprato ar juda lūpos. Tik akys buvo gyvos, bėgiojo po kambarį apimdamos žvilgsniu tiek, kiek įmanoma nesukiojant galvos. Bejėgystės jausmas sumišo su išgąsčiu.
Apdegusios medienos kvapas suintensyvėjo, Juozas vis dar negalėjo pajudėti, negalėjo prabilti. Akies krašteliu pamatė prasiskverbiančią ryškią šviesą nuo plyšio durų apačioje. Jis buvo įsitikinęs, kad tuoj sudegs. Sudegs, o jis net negali sušukti.
- Juozai? – pasigirdo balsas sąmonėje. – Ar jūs su manimi? Kur dabar esate?
Garsus cypimas rodęs tuoj sutraiškys kaukolę. Įkvėpęs Juozas pajuto ne orą, o apdegusios medienos kvapą, tartum jis būtų apvyniotas kaip mumija ir paliktas degančio medžio drevėje. Pamažu grįžo regėjimas. Iš tamsos, kaip iš gilaus miego, pro akių vokus į jį skverbėsi šviesa. Atsimerkus peršėjo ir skaudėjo akis. Prieš save jis pamatė dangų, bet įsižiūrėjęs pastebėjo, kad tai veikiau žydros spalvos skystis judantis ant lubų. Garsus cypimas galvoje ir jis vėl prarado vaizdą.
- Kur dabar esate? Ar galite apibūdinti, kas vyksta aplinkui? – paklausė balsas iš išorės. Iš kitos dimensijos.
Aplinkui buvo tamsu. Juozas pabandė pajudėti. Veltui. Jo žvilgsnis užkliuvo už šviesos ruoželio, tartum lazerio spindulio, kuris baigėsi ant jo nosies. Atpalaidavęs akis pažvelgė prieš save. Iš tamsos, lėtai išnyro apvalus šešėlis. Pirma, ką pajuto tai patrakusį širdies plakimą, akių vokai išsiplėtė iš siaubo, protas karštligiškai bandė suvokti matomą vaizdą. Suprasti pavyko tik vieną – šešėlis nebuvo žmogaus. Kraupus vaizdas įsirėžė sąmonėje keldamas pasidygėjimą, pykinimą, drebulį. Ir kad ir kaip Juozas stengėsi apibūdinti tą veidą, nesugebėjo. Jis jautėsi bejėgis, pažemintas, išgąsdintas. Baisiausia, kad Juozo kūnas, protas, sąmonė nebebuvo jo paties kontrolėje. Kad ir kas buvo tas padaras ar dalykas, jis valdė Juozą visiškai.
Po poros bandymų įlįsti giliau į Juozo sąmonę bei prisiminimus Vidas Ališauskas pasidavė ir užbaigė hipnozės seansą. 
Juozas atsipeikėjo susigūžęs minkštame, plačiame krėsle įdėmiai stebimas pasilenkusios Tanios ir nepažįstamo vyro.
- Kaip jaučiatės, Juozai? – paklausė pažįstamu balsu barzdotas vyras.
- Juozai, Juozai, kaip tu? – susirūpinusiu veidu arčiau pasilenkė žmona Tania.
- Kur? Kur aš? – Juozas bandė sudėlioti susimaišiusias mintis.
- Pas Vidą Ališauską, hipnotizuotoją, – pabėrė greitakalbe žmona ir palietė jo plaštaką.
Juozas krūptelėjo ir suprato, kad dreba, jo kūnas išpiltas prakaito, drabužiai nemaloniai prilipę, nugara prisišliejusi prie fotelio nuo kurio atsitraukus kūną perbėgo šiurpuliukai. Jis porą kartų greitai sumirksėjo. Vidas Ališauskas ir Tania įdėmiai jį stebėjo ir kažko laukė. Tačiau Juozas negalėjo duoti atsakymo, protas pamišėliškai dorojo informaciją, o kūnas stengėsi grįžti į ramesnę būseną. Galvoje užstrigo neaiškus vaizdas, kažkokio padaro, keliančio šiurpą. Jausmas ir vaizdas atrodė tokie tikroviški, kad kartais vis šmėstelėdavo prieš akis.
Vidas Ališauskas padavė stiklinę vandens ir Juozas drebančiomis rankomis išgėrė skystį vienu mauku. Šiek tiek atsigavęs, sumokėjęs, apkabintas Tanios patraukė namo. Vairuoti teko žmonai, nes Juozas vis dar drebėjo ir prakaitavo.
Pusę kelio sėdėjo tyloje. Tania pasinėrusi į savo mintis, susikaupusi, Juozas kartais purtydamas galvą, apsikabinęs, kad jaustų esant realybėje.
- Ką manai? – galiausiai užkimusiu balsu paklausė Juozas.
Tania žvilgtelėjo į vyrą pasimetusiu žvilgsniu ir vėl pasuko akis į kelią. Juozas abejojo tuo, ką patyrė, nenorėjo tikėti, nepaisant tokio realaus pojūčio. Bet Tania. Tania tikrai turėjo patikėti, juk ji tiki viskuo. Galbūt tai galiausiai įtikins ją, kad jis neturi meilužės. Gal ji jam padės pamiršti tą siaubingą patirtį pas hipnotizuotoją. Nors dabar jautėsi tragiškai, bet jeigu tokią kainą turėjo sumokėti, kad Tania juo patikėtų, galbūt buvo verta?
- Nežinau, – Tanios balsas virpėjo. – Kažkoks absurdas, – tyliai pasakė.
Juozas labiau susigūžė keleivio sėdynėje.
- Na, tai, ką girdėjau skambėjo labai įtikinamai. Tu visas drebėjai, ir prakaitavai nežmoniškai. Tavo balsas buvo toks kraupus. Tikrai atrodei išsigandęs, – ji dirstelėjo į savo vyrą.
Juozas jautėsi kaip mušamas mažas vaikas, negalintis apsiginti. Nejaugi Tania abejoja. Tania, kuri semiasi energijos iš motinos žemės!
- Tai viską galbūt ir paaiškintų, bet juk čia tik vienas seansas. Galbūt reikėtų pakartoti? – ji pažiūrėjo į Juozą. – Na, kad įsitikintume.
Vyrą apėmė labai bloga nuojauta. Grįžo drebulys. Jau už jokius pinigus jis negrįš atgal ir jokiais būdais nesiryš kartoti seanso.
- Tu turi kitą? – išsprūdo iš burnos netikėtai pačiam Juozui.
- Ką? – suspigo Tania, tvirčiau suspaudė vairą ir paraudonavo. – Juozai... Aš... – ji paspaudė greičio pedalą ir prikando apatinę lūpą.
- O viešpatie.... – Juozas suglebo kėdėje. – Visą tą laiką tu mane tampeisi pas visokius šarlatanus, kaltinai neištikimybe, o pati turėjai romaną. Kekšė! – sušuko pats nesitikėdamas tokio pykčio proveržio.
- Ne, Juozuk, ne, – Tanios akyje šmėstelėjo ašara. – Tikrai nebūčiau taip padariusi, tiesiog... Na, suprask ir mane, tu dingsti naktimis, jaučiausi tokia vieniša... Katinėli...
Bet Juozas jos nebegirdėjo. Tenorėjo atidaryti duris ir iššokti į kelią, bet neturėjo jam valios ir jėgų. Tanios išdavystė pritemdė baimę, kurią patyrė hipnozės metu, todėl jautėsi šiek tiek dėkingas už tai. Būti išduotam ir išnaudotam atrodė geriau negu būti tyrinėjamam kraupaus padaro. Tania vis šnekėjo ir šnekėjo, atsiprašinėjo ir verkė, bet Juozas tylėjo. Tania jautėsi dėl to dar blogiau. Pradėjo jį kaltinti, priekaištauti, galiausiai šaukti ant jo ir maldauti, ką nors pasakyti. Bet jis neturėjo ką pasakyti.
Vienas, virtuvėje prie stalo, ant medinės taburetės, sėdėjo sustingęs ir nejautrus. Nejučia žvilgsnis užkliuvo už sieninio kalendoriaus. Rugsėjo 5-toji. Juozas krūptelėjo. Pažvelgė į laikrodį. Be penkiolikos dvylika. Atsistojęs, greitai nužingsniavo į miegamąjį ir prisiminė, kad Tania prieš kažkiek laiko verkdama išbėgo iš buto.
- Tania... – viltingai ištarė Juozas, tikėdamasis stebuklo.
Bet Tanios nebuvo. Bute degė šviesos. Šnerves pasiekė silpnas apdegusios medienos kvapas. Juozas sustingo.
2018-06-10 17:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 16:15
Outlander
Matau praleidau porą komentarų.
@Aurimaz pripažinsiu, norėjau, kad bent padvelktų siaubeku, bet suprantu, kad nesigavo. Tai gavosi buitinė drama su mistikos elementais. Ar negaila kokio vieno kito patarimo kaip tokio tipo istoriją galima būtų paversti labiau siaubo?

@pikta kaip širšė, ačiū. Dėl redagavimo ir formos kalidų tai bijau, kad čia jau bus problemų. Gal kada nors išsilavins pakankamai mano kalba, o dabar teks "užsigerti braškių kompotu gomurį gerklėje" :)
Pabaiga tai, sakyčiau, vienas didesnių nepasisekimų tekste. Tiesiog nesugebėjau perteikti, ką norėjau. Manau, kol kas tai geriausia, ką galėjau iš savęs išspausti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-08 13:37
Aurimaz
Visa ta mistika ir pabaiga šlubuoja. Jei būtum atskleidęs daugiau paslapčių, būtų istorija apie ufonautus ar tai kažką antgamtiško. O dabar - žmona neištikima iš namų pabėgo. Tokia drungna drama gavosi.
Pliusas - geri dialogai ir personažai.
Minusas - pati istorija nesužiūrėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 12:21
pikta kaip širšė
Parašiau 4. Iš esmės turiu tik techninio pobūdžio pastabas: tekstą reiktų paredaguoti. Kai skaitai prastus tekstus, visokiausias klaidas ir miglotus išsireiškimus atleidi automatiškai. Kai tekstas geresnis, tada visi nedadirbimai daug labiau rėžia ausį:
„užsigėrė braškių kompotu gomurį gerklėje“
„vis šluostydama akis permerkusia nosinaite“
„Kambaryje vyravo prieblanda“
Čia keli pvz, skaitydama nesusižymėjau, o dabar perbėgau ir parinkau, kas pirma užstrigo už akies.

Iš pačios istorijos, tai man personažai labai patiko. Taip pat patiko teksto buitiškumas, jis labai gražiai dera su sukurtais veikėjais. Pagrindinis užkliuvęs dalykas man buvo padrikas pasakojimas apie šešėlį pas hipnotizuotoją ant kušetės. Visko buvo daug, bet tas daug nesukūrė man bendro vaizdo: čia degančio medžio kvapas, čia vanduo ant lubų, dar cypimas galvoje, kažkokie lazeriniai spinduliai... Kadangi toji teksto atkarpa nebuvo itin ilga, tai man norėjosi jos geriau su mažiau, bet labiau išvystytų detalių. Nors toje dalyje man labai patiko „balsas iš anapus“ – puikus vizijos ir tikrovės apjungimas.

Pabaiga taip pat šiek tiek pašlubavo. Tanios personažas išliko savo rogėse, o štai dėl Juozuko kažkaip nesijaučiau užtikrinta: ar tikrai tas žmogelis, tik ką susidūręs su kažkokiu demonu, vis dar pajėgus ginčytis su žmona? Nors buvo geras momentas, kai jis tą savo ginčą pavadino skydu nuo to baisaus atsiminimo, vis dėlto, skaitant man atrodė, kad jis turėtų elgtis kažkaip kitaip.
Paskutinį sakinį nubraukčiau.

O vertinant bendrą vaizdą – sakyčiau šiek tiek pataisius būtų puiki istorija ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 21:54
Outlander
Pelas, o gal galėtum plačiau ko pritrūko iki esmės suvokimo? Kažko tekste pritrūko? Na, nepaisant logikos su laiko eiga. Nes man pabaiga tokia, hm, silpna, bet va galvoju kaip galima būtų ją pagerinti. Mielai priimsiu viską, ką turi pasakyti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 21:20
Pelas
Bet kažkas nesužiūrėta su laikais. Perskaitau, kad atvejis tęsiasi jau pusę metų kas antrą mėnesį, prasidėjo gegužės 5, po to birželis (?), vėliau spalis ir lapkritis(?), o pasibaigia istorija ties rugsėju(?). Iš bendro išprusimo spėju, kad ateiviai prikišo nagus, bet pasigedau plačiau ir aiškiau apie tai kūrinyje.
Labai maloniai ir įdomiai skaitėsi. Tanios rus tipažas tikrai taikliai pateiktas su visais jos pačiuožimais. Ir panašių Tanių ir taburečių Lietuvoj dar yra. Tik pabaigoj mano smegenėlėms pritrūko vieno varžtelio iki esmės suvokimo, tad lieka 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 20:18
Outlander
belekas112, tai iš pradžių ačių labai už išsakytą nuomonę :)
Taip, rusiškas prieskonis turėjo jaustis. Tania rusiškas vardas, o ateiviai ir Rusija - čia jau kaip ir klasika.Gal mano darbas dvelkia senatve, tik vat nežinau kodėl. Lygtais dar ne toks senas žmogus esu :)
Dėl Juozuko greito susivokimo priimu taiklią pastabą. Tikrai, reiktų kažkaip išvystyti.
Be galo malonu, kad skyrėt laiko.

Žmogau, kurio nicko negaliu parašyti. Man patinka, kad tau patinka, kad man patinka. Dar man patinka, kad tu perskaitei. Patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 19:20
belekas112
Hm... Visai neblogai susi skaitė. Tik vienas dalykas. Nežinau ar tai tik man, bet beveik iškart pajutau rusišką prieskonį. Nežinau tai dėl vardų pasirinkimo ar dėl "kotleto" ir "taburetės". Kažkaip tai nelabai derinosi su ateivių tematika.(mano nuomonė)
Autoriau:
* Kaip Juozukui taip greit pavyko susigaudyti dėl žmonos neištikimybės? Arba aš praleidau kažkokią užuominą, arba tai buvo per didelis šuolis skaitytojui.
*Ačiū už pamoką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 18:54
lllllllll
Man patinka, kad jum patinka kurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą