ir liejosi visa jausminga
apie tai kaip pabuvus truputį
daugiau niekad nebūti drauge
juk meilė nenori trupučio
okeanas mažai o žodžiai per švelnūs
sužeidžia kaip netinkamai kreipiant
barzdaskučio ašmenis
ir verkiau kaip tesugeba vyre
gyvenantis vaikas nieks nepadėjo
nei teptukai nei rašomos eilės
visi kas nemokėjo
mano kalbos tapo ja
visi kurių nežinojau
atrodė kaip ji
liečiausi prie krentančių lapų
kaip vakaras prie gestančios kriaušės
kvapas sodrus bet nieko neliko
tik mintys kurių per mažai
kad sode atgaivintų išdžiūvusią obelį
vieną dieną lioviausi
kaip nurimsta kreida
ant asfato rašyti vaikystės burtažodžius
tik niekad pamiršt negalėjau
juk kai įsikalbi ligą
ji gyvena tavy
taip ir moterys buvusios
lieka truputį
nors ir pasimeta
stalčiuose