O! Ašašai, jaučiu,
gal net žinau, šalie,
kaip kas per savo protą
į tave parodo;
galbūt todėl nepavargstu,
dėkoti publikai, žegnodamasis tavimi,
nors pasitaiko, kad sapnais šaukiu –
palik ramybėje mane,
mano šalis vadinasi Savęsp.
Bet ir tuomet, o – NE!
nepamanau,
kad nesubrendėlis esu,
ar tartum primuštas šlapiu maišu,
sutikęs išdavystę pagiedoti...
Kai atsitiko,
kad aukščiau už kaimą
net ežero vanduo pakilo būti,
kaip gervė pakilau dangun,
kur klykdamas malda šaukiau:
O Dieve, gelbėk jį,
Ašašnykai skandinasi,
ten, pakraštėly Lietuvos,
tarp Gardino ir Vilniaus,
su smėliu, su kemsynais,
uogomis ir grybais,
su išnešiota sieloje ir žodyje savastimi.
tautos istorijai išmokti.
Dabar ir man gražu suvokti –
Ašašnykai kaip kompasas.
Be jų pareiti į Savęsp, į Aš,
panosėje niūniuojant Ašašai
jau nelemta;
palaimintas esu tokia dalia.
Ji kaip Amerika Kolumbui
netikėtai atrasta,
ji kaip žegnonėje Trejybė man:
Aš – Savęsp – Ašašai.
O ežeras Ašašnykų aukštai
kaip gulbės baltas sparnas
išnešioja po akis, po sielą,
nepaprastumą šitokios būties.
Nors pagalvojus atidžiau –
argi ne panašu?
Ir Lietuvą, kaip šalį, kaip valstybę,
sudedam į vienetą.
O Ašašai, kada girdėsi,
šaukiančią Savęsp vardu
ar pamatysi išdriekusią dvasia
per visą Aš,
atmink, šalie: ne veidrodyje,
ne žemėlapyje šitokią tave ragiu,
nėra, nebuvo ir nebus kitos -
esi viena.