grįžau
tarė Homeras
užvertęs paskutinį puslapį Odisėjos
buvau tolydžiam sapne šalia tekančių lavonų
jų kūnų šeimininkai vaikšto atsiskyrę
trikampiame būste užbalzamuotose piramidėse užlieti auksu
negirdėti verksmo
nėra jausmų proveržio
nė gailesčio
vien sukauptis tarp vaikščiojančių figūrų
ištįsta perėjusio sapno erdvę keliautojo kūnas
simetriškai pasilikus jo dalis iracionaliam būvy
baltas chalatas uždengia pusę lyties
kitosios gaktos plaukus kedena ir glosto vasaros vėjas
lengvumas just lyg miegotų nuogas
antklodė tapus suknute
ties krūtine kauburėliai
nuo lubų leidžiasi susivydamos dvi gyvatės
įsiskverbia pro šnerves
dvi nepasotinamosio landžioja
po tunelius juos išnarstydamos
pro šonkaulius į plaučius
kuriuos susirango šnypščia orą kai prasižioji
iš gerklės išskrenda kregždė
nuteškia mitrią žinią
išvykstančiam ant automobilio durelių stiklo
jis pajuda į atokesnę vietą
turbūt Pietų Europoje netoli Viduržiemio jūros
kurios krantus skalauja svetimos bangos
nuplaunančios senų laiškų raides
bangos pasitraukiančios suvalgiusios istorijas
kurių nebesupranta praplaukiantys jūreiviai
nė Jona žuvies viduriuose nesuskaito