vidurnakčio senukai išeina į vasaros tylą
ieškodami savo nepaprastų likimų
linksmo liūtingo lietaus
ir šimto auksinių žvaigždžių
niekas nežino kada jie sugrįš
ir ar suras savo seniai palaidotas viltis
tu būsi vienintelis jaukas
vienintelis kolibris
mėlynam sapne
rausvais apvadais
kažkada sužinojau ir vis dar tikiu
kad mirtis mus lanko priešokiais
kaskart pasiglemždama
po gabalėlį
kol pagaliau nelieka nieko
tik paskutinis atodūsis