Giedokim: I

Atsiverčiau Jį...
Ką sakyti?
Be popieriaus, be rašalo, net be pieštuko.
Net Žodis juo neprakalba;
labiau pamąstymai,
tačiau jam priekaištų nepasakau.

Eilėrašti, tuomet gal net į lopšį neįkeltas?
Gal tu pirmesnis už mane?
Bet tikra, kad į tavo pradžią
aš išeinu tiktai dabar,
beveik po šimtmečio nuo savo lopšio.
Kartais pajausdavau, kartais girdėdavau -
krauju per šitą laiką tekame abu.

Būk mano neapykanta,
būk mano džiaugsmas,
Į savastį aš viską prisiimsiu –
kaip buvo, kaip yra, kaip gali būti,
tačiau bent čia ne apie tai kalbu.
Labai norėčiau sužinoti
iš ko ir kaip išaugo mūsų kraujas
ir kaip vanduo išmoksta būti juo.

Matau, ir tu man netiki
žinodamas, kad žvirblis neaukštai gali skraidyti;
betgi aukščiau už tvorą.
---------------------
Paraginu: giedokim praeitį
kaip savo kraujo pradžią
juo patys tapdami kitiems krauju.