Erškėčių sode, tamsoj sėdėjau..
grįžk, nes gesti pradėjau
lyg žvakė, kurios liepsnai pritrūko oro..
ėjau.. tik nemačiau
kaip šypsnis krintančios žvaigždės sužibo akyse
akimirka gyvenimo ir skausmo...
many tiek norų ir svajonių
ir nesvarbu kad sugalvoto noro vėl niekas negidės
nes blaškosi jame numirusi viltis
suskyla ji į tūkstantį dalių kurios skirtingos tarsi rytas ir naktis...
aukščiau lipu, toliau žvelgiu
ir negali daugiau matyt savų akių...
tik laukimas vis kažko naujo ir seno
ėjau tik nieko nemačiau ...