Mano brangiausias turtas

.
    Lyžtelėjau sausus susiraukšlėjusius pirštus ir perverčiau puslapį, bet neįnikau skaityti, o pažvelgiau į mirksinčią lempą. Nuo jos sklido rausvi, melsvi, gelsvi ratilai. Jie tęsėsi į visas puses ir vaikė šešėlius, kurie dar grūmėsi mažytėse kertelėse. Ar jie laimės, priklausė tik nuo to, ar lempa pasiduos neatlaikiusi mėnesių naštos. Trumpaamžė. Nors... Kada ją pirkau? Susiraukiau negalėdama prisiminti. Atmintis šlubavo. Juk nebebuvau tokia jauna, kai vos išgirdusi įsimindavau reikšmingiausias datas. Taigi, kada? Kada? Nieko, ryt atlėks anūkėliai ir jų tėtis būtinai primins laiką, kuomet paskutinįsyk buvau mieste. Juk važinėjančios autoparduotuvės neaprūpina šiais daiktais, o jokios kitos prekyvietės netoliese nėra. Visko prisiperku ir laikau aukštai virš galvos sudėtose dėžėse. Vis bijau, kad kokia pelė neprasigraužtų. Būtų gaila avižų, miežių, ruginių, kvietinių miltų ir kitos daugybės maisto produktų.
    Kaži kas sudundėjo ir palikusi mirksinčią „saulę“ įsistebeilijau į lentynas. Susiraukiau siekdama pamatyti pilką graužiką, tačiau priežastis buvo ne ta.
    Nieko šmirinėjančio nesimatė, o dundesys labiau priminė piktą dėdė, rūsčiai barantį brangią Žemelę. Jei būčiau jaunesnė, tuojau pašokčiau ant kojų, pasiraitočiau rankoves ir uždarinėčiau klevines langines. Kas kitas galėtų rėkti jei ne Perkūnas?! Liūdnai šyptelėjau. Baigėsi tie laikai, kai atlėkdavo neperspėjęs. Dabar yra maža juoda dėžutė, kuri praneša, ar lis, ar griaudės, ar kaitins. Ir aš tokią turiu! Pergalingai nužvelgiau stačiakampį su mygtukais ir suktukais ir prisiminiau besišypsantį mėlynakį. Ak, mano sūnaitėlis buvo toks patenkintas, kai dovanojo uodeguotąjį prietaisą, kuris iš pradžių tik gergždė kaip nesuteptas vyris.
    Taigi, triukšmas. Kas tai galėtų būti? Greičiausiai žvyrkeliu pralėkė automobilis ar kaimynų sūnus praskrido su birbyne. Šie garsai gana panašūs.
    Vėl įnikau skaityti ir nusikėliau į tolimąją Ameriką, kur Paspartu suvokė, kad be šeimininko ne pyragai.
- Tuk tuk tuk.
    Nevikriai atsistojau, pasitaisiau skarelę ir nuslinkau atidaryti duris. Išvydau sunerimusį gerai pažįstamą Laimos veidą. Šios moteriškės ir laksto kaip išdegęs akis. Taip ir žinojau. Tik kas nutiko? Ar Skirgaila užsigavo? Išsigandau ir pati.
- Vaikeli mano, kas įvyko? Ko tokia susikrimtusi? Ar Skirgaila nuvirto nuo motorinio dviračio? Ar Rimvydas iškrito iš antaninėje obelyje įrengto namuko?
- O, senole, –  ilgaplaukė apvalių formų moteriškaitė paėmė mano rankas ir suspaudė šiltuose delnuose, – dėkui Dievui, mano vaikučiai saugūs ir sveiki! Bet jūsų Margis įstrigo tvoroje!
    Ranka užsidengiau burną.
- Mano Margis!
    Apsidairiau taip greitai, kaip tik leido nuilsęs, nevikrus kūnas.
- Štai kur žibintas! – pasitenkinusi ištariau, nes pagaliau žvilgsniu apčiuopiau ieškotą stiklinį narvelį.
- Senole, jums nereikia žibinto. Kieme dega šviesa. Eime.
    Kai moteriškė paleido kaulėtas rankas, išsekiau paskui. Lėtai kėblinau link lentinės tvoros, kuri skyrė mano sodybą nuo kaimynų. Pyktelėjau. Man niekuomet nepatiko sukaltos plokštės, o dabar jose įstrigo mylimiausias draugas. Kai atvažiuos Antanukas, mano mėlynakis rudaplaukis, paprašysiu, kad pratęstų iš lazdyno vytelių pintą tvorą. Bus ir vietos, kur galėsiu pakabinti apverstą ąsotį ar puodynę. Tik reikės pasaugoti, kad aplink tėtį besisukioją anūkėliai neištryptų sinavadų darželio. Tie mažučiai tokie neatsargūs. Kaip ir manasis Margis.
- Margi! – išgąstingai šūktelėjau išvydusi rusvą pūstauodegį. Šis, išgirdęs mano balsą, vikstelėjo uodegą, o aš atsiklaupiau. Ranka perbraukiau drebančią nugarą. Šunytis atsuko mielą, protingą snukutį ir prašančios akys įsmigo į manąsias. Šiurkštus liežuvis lyžtelėjo priartėjusią ranką.
- Tuoj padėsime. Kaip tu, Margi, mane išgąsdinai. Galvojau, rimtai susižeidei ar apsibrozdinai ir dabar gailiai verki! Laimei, nukentėjo tik letenėlė. Mano mažuti, gražuti šuneli! Saugojai nuo įkyrių katinų, kurie vis taikosi nugvelbti kokį viščiuką. Mano šaunuolis! Neurgzk ant kaimynės. Jos Rimvydas tave pavaišina ledais ir gardžiais naminiais sausainėliais. Tu jį taip myli, o ką dabar darai? A, mažyli? Na, jau laisvas! – tvirčiau prispaudžiau gyvūnėlį prie sunkios krūtinės ir moteriškė paleido prieš tai įstrigusią letenėlę. – Ačiū, vaikeli mano. Išgelbėjai Margį.
- Nėr už ką. Tik nepaleiskit šuns, kol dar esu jūsų kieme.
    Apvalaina moteriškė atsistojo ir  aš pati nerangiai pakilau rankose tebelaikydama vienuolikmetį. Ne Mantvydą, o Margį.
- Nepaleisiu. Juk mano turtas nukentėjo. Privalu išvalyti žaizdelę ir duoti ko skanesnio šiam bailiukui.
- Tikrai, jūs jį taip mylite,  – moteriškė palingavo galvą ir plačiai išsišiepė. – eime, įleisiu į trobą.
- Ačiū. Tos ąžuolinės durys tokios sunkios, vaikeli mano.
- Jums vertėtų paprašyti, kad kas pakeistų į lengvesnes. Dabar kaip tik nuolaidos baldų parduotuvėje. Tokios stilingos kainuoja tik 150.
- Nepirksiu. Pensija maža, o Antanukas geba sukalti. Noriai tuo užsiimtų. Pernai pakeitė išklerusias svirno duris, – pasigyriau. Savo vaikais galėjau didžiuotis.
- Antanukas – tas išlakus vyras, kuris nuolat atvažiuoja?
- Taip. Mano vidurinysis sūnus.
- Kaip jis laikosi? Kaip sekasi kitiems jūsų vaikams?
- O! – nusišypsojau, pagaliau sulaukusi žmogaus, kuris nori išklausyti mane. Ėmiau svarstyti, nuo kurio vaiko pradėti, bet prisiminiau, kad praeitąsyk Laima išėjo man dar tebekalbant apie Joną. Jai neįdomu, tik nori būti mandagi. Tai numušė ūpą. – Jonas sunkiai dirba kažkokiame Francisko kotedže (1) ir kol kas neplanuoja grįžti į  tėvynę. Mirtužė auklėja lietuvaičius savo mylimame Tartame (2), Antanukas mokytojauja Kovo 11-osios gimnazijoje ir džiaugiasi, kad visi itin gerai išlaikė pasirinktą fizikos egzaminą. Vienas net šimtuką gavo! Antanukas... – nutilau galvodama, ar verta tai sakyti. Nusprendžiau nutylėti. – Antanukas pasakojo, kad Andriui savo darbe, žuvų akvariumuose... Ne. Akvalanguose... (3) Nors ne taip, sakė kitaip. Bet vis tiek. Andriui į akis krito miela rusaitė. Gal turėsiu trečią martelę? O mažoji Rugiagėlė aplankys mane, kai atskris iš Frankfurto. Pasiėmė atostogų.
- Džiaugiuosi, kad visiems taip gerai sekasi. O štai mano Skirgaila įstojo į VGTU bioinformatiką. Aš taip juo didžiuojuosi! Tik gaila, kad bus taip toli nuo namų. Kur  ta mokykla, kurioje dirba Antanas?
- Dainavoje. Na, Kauno Dainavoje.
- Gaila. Norėjau prašyti, kad prižiūrėtų Skirgailą, tačiau jis vienas turės klaidžioti po Vilnių.
- Visai vienas? Jo klasėje daugelis rinkosi studijas Kaune?
- Ne, ne. Bet kiti mieto nepažįsta lygiai taip, kaip ir jisai. Gal, sakyčiau, turite gerų giminių sostinėje?
- Na, vaikeli mano, nežinau, kas galėtų pagloboti tavo vyresnėlį.
- Tiek to. Ačiū, – Laima pakėlė akis į dangų, – Lis.
    Nusekiau jos žvilgsniu ir neradau nė vieno dangaus žiburio, nors jau buvo prieblanda.
    Įėjusi į vidų, atsisveikinau su kaimyne. Durims užsivėrus paleidau Margį. Nuploviau jo letenėlę bei apvyniojau švaria skepetaite.
- Mano darbštuoli, neinkšk, nedrebėk. Čia esi saugus. Eikš, duosiu skalsios duonelės, kurią taip mėgsti. Tik vakar kepiau, nes ryt laukiu atvykstant Antanuko su šeima. Mažoji Lina pakasys paausį, o Sima sušukuos. Štai vyresnėlis Lukas būtinai patrauks pasivaikščioti su tavim. Pažvelk, Margi, turiu lašinukų šmotelį. Duosiu ir jų. O ko norėtum: Meilutės pieno ar šalto šulinio vandens? Akys spindi tarytum lygus vandens paviršius. Tikrai nori vandenėlio. Tau labiau patinka Žalosios pienas. Bet ji dar neapsiveršiavo, Margi. Teks pakentėti. Rainakėlis tai sulaukė Meilutės Nulėpausės atėjimo į šį pasaulį. Ir tu sulauksi. Ir apiprausi žalo teliuko snukutį. Kas gi, Margi? Nealkanas? Ko taip drebi? Ar tų mašinų, vis prabirbiančių žvyrkeliu? Aš tik kelintą sykį ją išgirdau. Bet ne, Margi, tu ne toks bailiukas. Greičiausiai ta juoda dėžutė melavo ir Perkūnas pasvaidys žaibus, tebepykdamas ant Jūratės, pamilusios Kastytį. Na ką gi, mažyli, eisiu, uždarysiu langines ir suskaitysiu vištaites. Raibutė, Gražuolis, Perekšlė, Papūgėlė, Kuodutė su mažyčiais. Taip pat užmesiu akį į antelę Baltagalvę ir kalakutes Latpedėlę su Glotnute bei jų Šuldį. Taip pat nepamiršiu avelės Garbenės, Žalosios, Meilutės ir Nulėpausės bei Kriuksio. Apibėgsiu visą savo šeimynėlę, kol neatėjo rūstasai Perkūnas, ir  tuomet, Margi, ramiai čia kamputyje pralauksime.
      Kaip pasakiau, taip ir padariau. Mudu su Margiu įsitaisėme tarp lovos ir spintos. Tamsoje, išjungę šviesą drebėjome po kiekvieno pagrūmojimo. Iš pradžių Perkūnas barėsi retai ir tyliai, bet vėliau priartėjo ir pro plyšius pasirodanti šviesa pranešdavo, kad tebežaibuoja. Tuomet mažasis Margis brukdavo snukutį po pažastimi. Kad tik nematytų, kas dedasi lauke. O aš tik tvirčiau priglausdavau draugą.
    Nežinau, kaip ilgai prasėdėjome dviese, bet džiaugiausi esanti ne vienui viena. Margis – tai mano didvyris, kurio drėgnos nosytės prisiglaudimas yra pats tvirčiausias ginklas.

(1) San Francisko koledže
(2) Tartu
(3) akvakultūroje