apie išėjimą

vieną dieną atėjo jo
eilė
kaip ateina naktis
be jokio perspėjimo
kaip nujaučiamas
griaustinyje žaibas
kai švelniai lietus laižė
žolę ir jūrą tapdami vienu
sėdėjo ramus obuolių sode
ir valgė uždraustą
kvapas buvo toks stiprus
toks sunkiai nusakomas
velniškai bijojo
ne to kad nebus
bet jog bus kažkur
kur savęs nepažins
tiek laiko pamesta
savęs ieškant
todėl nusvirusią savo galvą
atrėmęs į mėnulio
kreida nubrėžtą brūkšnį sienoje
jis sėdėjo prasimerkęs
kad visi įeinantys matytų
jo tikėjimą
pievose tarp visų kraštutinumų
jis šoks ir miegos su visomis
moterimis su kuriomis miegojo
būdamas
gers midų ir nuolatos
garsiai juoksis
jis taupė tyla mokėdamas
už kiekvieną ateinančią 
kumštyje gniaužė monetą
kad krintanti jį pažadintų
jei tai tik dar vienas sapnas
kaip pentinuotasis pažadina rytą
šūkaudamas
tas obuolio gabaliukas
paskutinė stotelė
tik ne kitiems
kiti sakys jog mirė
o jis plaukdamas kiekvienu
žvaigždės blykstelėjimu
atsispindės besibučiuojančių
akyse kol jie galvos jog tai jie