Diena_

- Oras šiandien itin bjaurus…

Speikas lėtai rakinėja rubiką. Likus dviems savaitėms iki vasaros, kalbėtis nebebuvo apie ką. Uodega mosikuojantis katinas, intensyviai stebėjo balandį, nutūpusi ant pačio palangės krašto. Deja, neišdegė. Balandžiui pasitraukus, katulis išleisdamas gailų murkesį, patraukė virtuvės link. Egzaminams ne už kalnų, visi dieną, naktį ruošėsi. Tuo tarpu mes, tyliai sau sedėdami klausėmės kaimynės bergždžio bandymo derinti akordus ir griežto ant sienos pakabinto laikrodžio rodyklių skambesio.
- Manai viskas susitvarkys?
Speiko veidas nė kiek nepasikeičia.
- Apie ką tu? - tačiau balse kuo puikiausiai girdisi liūdesio gaidelės.
Jis puikiausiai nusimano apie ką aš. Priėjusi arčiau, pasičiumpu rubiką ir jo porą likusių netvarkingų sienelių pradetų dėlioti į vietas. Pajaučiu, kaip tyliai prisėdęs šalia manęs, visą dėmesį sukaupęs į mano rankomis bėgiojančias rubiko eiles, Speikas pravirksta… Jo verksmas nepaliečiamas, negirdimas… Smegenine perbėga signalas.

Švystelėjusi rubiką žemėn, bėgu išsivemti. Panardinusi veidą, po šaltu vandeniu vonios kambaryje, pažvelgiu į veidrodį tikėdamasi išvysti save ir meilei besišypsanti Speiką. Deja, veidrodyje randu tik išblyškusią merginą su akompanuojančiu didžiuliu randu einančiu nuo pat kairiosios ausies galiuko iki krūtinės. Atrodau, kaip negyvelė. Iš esmės gal taip ir turi būti. Grįžus į kambary, ausyse pradeda spengti. Ritmas vis greitėja, tačiau garsas gęsta. Pamažu leidžiantis saulei, pradedu rinkti sudaužytas kubo dalis, tarsi galvodama, kad tai ką pakeis. Tačiau nors ir tvarkingai sudėliotam rubikui gulint čia pat ant mano rašomojo stalo, kitas dvi savaites Speiko nesugebėjau grąžinti, po truputį jį užmiršdama.