Rašyk
Eilės (73663)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Smulkus lapės kūnelis gulėjo žolynuose. Pirmą kartą mačiau negyvą gyvūną iš taip arti, net girdėjau, kaip nutilo nepastovus lapės kvėpavimas. Šis vaizdinys mane sukrėtė, bandžiau atsiremti į pušies kamieną, ieškodama atramos. Dar kelias minutes ten pastovėjusi, išėjau namo.
Namuose nieko nebuvo, tad galėjau garsiai mąstyti: prie negyvos lapės mačiau ir gyvą, mūsų žvilgsniai susitiko ir aš pajaučiau jos baimę, tarsi abi lapės būtų buvusios mano artimos draugės. Ta lapė pabėgo iškart, turbūt išsigando. Kai pagaliau atsigavau nuo šoko, paskambinau draugei, ji atsiliepė ir nieko nelaukdama pradėjo pokalbį:
- Tu net neįsivaizduoji, kas atsitiko.
- Tu irgi, - atsakiau ir stengiausi nesusijuokti nuo jos perdėto dramatizavimo.
- Sutikau Albertą, įsivaizduoji. Nemačiau jo nuo dvyliktos klasės, o aš kaip tik tądien labai gerai atrodžiau. Galbūt jis mane pakvies į pasimatymą.
- O aš mačiau, - staiga nustojau. Man jau buvo gana niekingų pokalbių, kurie niekur manęs nenuvesdavo. Padėjau ragelį ir vėl išėjau į lauką.
Apie mirtį galvojau nedaug, kol Antanas šįryt nepapasakojo apie budistų šventę, kurios tikslas švęsti savo būsimą mirtį.
- Ar tau tai neatrodo logiška? – klausia jis, džiūgaudamas galįs pasirodyti savo religinėmis žiniomis.
- Na, kas gi man turėtų būti logiška?
- Budistai mirtį priima kaip normalų, natūralų dalyką, o mes, krikščionys ar ne krikščionys, mirties bijome.
Pokalbis baigėsi Antano išvada, kad apie mirtį mąstyti sveika ir nereikia to interpretuoti kaip suicidinių minčių. Jei jau džiaugiamės gimimu, džiaukimės ir mirtimi, argi ne? Po to nieko nemąsčiau, tik išgėriau vandens ir išėjau pasivaikščioti. Kaip tik tada ir aptikau negyvąją lapę, kuri mane taip nuliūdino. Be to, antras pasivaikščiojimas buvo sėkmingas: nesutikau jokių kaimynų ar draugų, neužtikau negyvų gyvūnų, manęs nesukandžiojo uodai. Diena tarsi ėjo į pabaigą, saulė po truputį leidosi ir šviesa neprasiskverbė iki miegamojo rajono namų sienų. Miškas nustojo linguoti, vėjas nebepūtė – tai buvo ideali aplinka pagaliau susiimti ir pamąstyti.
Pirmoji mintis, kilusi vaikštinėjimo metu, buvo prosenelės mirtis, ji paskendo Vilnelėje, kad ir kaip neįmanoma tai bebūtų, daugiau mirčių ir nebuvo. Šeimoje šių pokalbių vengiame, nors močiutė sodo šešėliuose kartais seneliui ir apkalba draugių mirtis, bet jos kyla ne iš pagarbos mirusiajam, o iš neapykantos bei senatviško irzlumo. Vien todėl, kad šeimoje giminaičiai niekuo netikėjo, net ir savimi, mirties lyg ir nebuvo. Taip, ji egzistavo Afrikoje, Sirijoje, Londono gatvėse, bet pas mus jos tiesiog nebuvo.
Negaliu šeimynos teisti dėl tokio abejingo požiūrio į begalinį gyvenimo ir mirties ratą, tačiau gyvenant pinigų, šlovės pasaulyje, tai yra normalu. Užsimiršimas veda į priekį, mirtis ar liga tik stabdo.
Ar kažkas yra pasakęs, kad pamatyti negyvą lapę yra nesėkmės ženklas? Juk juoda katė, perėjusi man kelią – klasika, nejaugi kiti gyvūnai sėkmingesni? Kokia nelygybė vyrauja gyvūnų karalystėje, bet argi tai siurprizas, jei mes, žmonės, būdami tokie išsivystę ir protingi, gyvename vienoje didelėje nelygybių aibėje. Kad ir kaip kovotojai už žmonių teises norėtų tai pakeisti, aš žinau, kad jiems nepavyks. Nes norėdamas pakeisti pasaulį, žmogus turi pakeisti save, bet jis to niekada neišdrįs.
2018-05-25 20:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 21:07
klimbingupthewalls
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-26 21:06
Nuar
"paskambinau draugei, ji atsiliepė ir nieko nelaukdama pradėjo pokalbį" - mano nuomone, tokia konstrukcija neatrodo tinkama šioje vietoje. Pats dialogas atrodo tikroviškai, tačiau jis nėra įdomus, veikiau nykus. Pamąstymai apie mirti paviršutiniai, todėl pats tekstas atrodo keistai, kai prieš prasidedant dialogui, autorius bando įrodinėti, kad herojus yra labai susijaudinęs. Emocijų trūkumas daro šį kūrinį neįdomiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-26 01:28
gunta
Baną tai namą. Atsiprašau iy tlf rašsu. Labai mazytės raidytės...Kai pastato namą įleifžia katę....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-26 01:26
gunta
Ką valgai?.. ką? Visa kuo penį kūną fizinį buvo gyva. Tu su mirtimi susiduri kasien, bet ne su lape...
Žinau, tai ne prietarai, jai pasrato baną ir įleidžia į jį katę. Jis dar be baldų. Kur katė įsitaiso gulėti ten nereikia statyti lovos. O kur įsitaiso šuo ten gali statyti lovą ant kurios miegosi naktį. Esmę ne jatėje ar šunyje, o magnetiniuise laukuose einančiuise iš žemės. Natai miegame ne valandą niu bent penkes ar šešes. Kūnas guli ant tų magnetinių laukų, toje zonoje kuri žmigaus kūnui nėra tinkama jei ta vieta katei tinkama. Katei gali padėkoti. Juk per ją gali sužinoti. Patys mes nebejaučiame. Mums tinka tie magnetinei kaukai, kur šuo atsigula. Va ir viskas. Tame ir visa ligybė.
  Budistų vienuoliai nesiekia geismo numirti. Jie siekia nebijoti mirties, nesuprasti taip, bet potiryje jaudti kad nebijo mirtie nes tai gyvenimo reiškinys. Jie ugdo santikį į mirtį_ visai jos nebijo, nepraranda nuovokos išlaiko ramę proto būseną, dkaidrų protą dėl to reiškinio buvimo, tačiau jie nesiekia išsiugdyti troškimą mirti. Ne, daro viską kad gyventų kuo ilgiau ur sukauptų žinojimo potirį savgje, gerbia gyvenimą ir kiekvieną gyvą butybę, juk jos taip pat trokšta gyventi... valgo minimaliai tik kūnui papenėti niu ir kuo mažiau dėl to papenėjimo kūno nudirti kitų kūnų...
Matai, tavo herojus papenėjo dvasinį kūną. Ne fizinį... toksai įvykis lapė. Ir tsip mažsi jų matė, o čia viena gyva kita mirštanti... ogo įspudžiu papenėjo, o draugė jo tenkinosi rupyba savo meilės reikalais... niu taip ji juk rūpinosi savo gyvenimu. Reiks kurti šeimą, paleisti į svietą vaikiukus. Geriau su mielu širdžiai žmogum tą daryti. Laimingesni vaikiukai. Tai ir triūse paieškose tam svarbiam gyvenimo posukiui ruoyiasi. Juk ne su lapėmis snapėmis vaikus gimdys su kokiy sotrebla ar dar kokiu jezuliu juozuku ania?.. o va nueik į kokį lidlą ir ten rasi šaldytų lavonėlių. Jie buvo gyvi. Papuetausi. Ką? Juk jie mirė. Tai gal tada nediderėk dėl kajnos. O tai žiūti kiaulytė iš dangaus ir kremtasi. Juk jai mirti reikėjo, o cia sako kad jos kūnelis per brangus... o gyvenimėlis baigėsi. Niekas jovalo nebeatneša. Matai...
Jei nori apue mirtį pagalvoti, tai būk dėkinga tiems, kurių kūnus valgai kad tavasus nemirtų, pasimelsk taikiai prueš valgydamaatsiprašyk pagavęs žuvį kad atimi jis givybę, ir suprask, kad jažjada ur tu savo kūną atiduosi už tai pspenėdama kirminiuką, žolytę, medelį ir visokius skaidytojus. Gyvenimas ir mirtis neatskiriami.

O vaikus mylėk, augink juos jaukioje savo kyriamoje šeimoje ir jie bus geri dori laimingi. Bet turi gerą širdžiai oną ar albertą susirasti. Priklausomai nuo savo lyties. Ania?.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-25 22:43
Damastas
3+
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą