Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kūrinys parašytas su sesė mėta


Praėjo dvi neramaus miego naktys, po to vakaro, kai chazi išsivedė Markį. Mila stovėjo priešais pilkai mirguliuojančią spinduliuotės ribą. Jautė kaip stipriai plaka jos širdis, kaip virpa keliai. Dar žingsnis ir ji bus ten, kur prieš mirtį pateko visi jai svarbūs žmonės.

– Tai eini ar ne? – nekantriai paklausė Benas. Atrodė, kad vaikino veide atsispindi jos pačios baimė ir nerimas. Benas dar kartą apsidairė. Ir čia, ir toje nepermatomoje pilkumoje niekas nesujudėjo, garsų nebuvo. Milai trumpam pasirodė, kad Benas labiau bijo dėl savęs negu dėl jos. Bet kai mergina pasakė, kas nutiko jos broliui, vaikinas iš tiesų buvo tas vienintelis, kuris suteikė vilties. Jis pasipiktino, pareiškė kad tai visiška neteisybė ir pažadėjo viską sutvarkyti.

Deja, vienintelis dalykas, kas jam pavyko, tai gauti dvigubą dozę antispino ir išsiaiškinti, pro kur galima patekti į Jonavą per daug nerizikuojant, kad būsi sučiuptas.

– Einu, – sušnabždėjo ji vėl atsisukusi į spinduliuotės zoną.
– Nepamiršk, turi dvidešimt keturias valandas, kol antispinas baigs veikti. Ir net dabar netikėk viskuo ką matai.

Ji linktelėjo, dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo, ir giliai įkvėpusi žengė į pilkumą. Virpantis tankus oras apgaubė kūną. Tapo šiek tiek vėsiau, bet kvėpuoti neatrodė sunku. Spinduliuotė čia buvo panašesnė į orą, ne į drumzliną vandenį kaip kad atrodė dar prieš žengiant žingsnį. Įsidrąsinusi įkvėpė vėl. Gerkle nuvilnijo vėsi gaiva. Atrodė, tarsi būtų tiesiog įžengusi į rūką. Tirštą mirguliuojantį rūką. Tik tiek. Nejučia šyptelėjo. Ne taip ir blogai. Tiesa, ką Benas sakė? „Kad nesukeltum įtarimo, kad tau čia būti nepriklauso, turi visuomet šypsotis ir... “? Norėdama pasitikslinti ji atsisuko, tačiau vietos iš kurios čia pateko jau nebebuvo. Priešais akis plytėjo tik į tolį nusitęsusi neperregima pilkuma. 

– Benai? – negarsiai ištarė. Tyla. Niekas neatsakė. – Benai, ar tu dar čia? – paklausė dar dusliau, lyg prisiderinusi prie tos kraupios tylos. Atsakymo ir vėl nesulaukė. Gal reikėtų grįžti kol dar galima, kol dar nepasiklydo? Kaip ji ras kelią atgal, jei jau dabar jo nebesimato? Tačiau bandydama nuvyti tas mintis papurtė galvą. Juk ji čia dėl Markio. Ji pažadėjo mamai. Ji neatleistų pati sau, jei broliuką čia paliktų. Pirmiausia reikėjo rasti jį, apie grįžimą galvos po to. Juk grįžti įmanoma. „Jei tik nespėja paveikti J–spinduliuotė“ – kaip sakė Benas.

– Grįžti įmanoma, – pati sau tyliai ištarė Mila. Baimė kiek atsitraukė, ir ji vėl pabandė nusišypsoti. O dabar – į priekį.

Plačios gatvės buvo tuščios. Nei gyvos dvasios, kiek tuos kelioliką žingsnių teužmatė akis. Prie namų geltonavo negyva žolė, kai kur blankius šešėlius metė nudžiūvę medžiai. Senų namų fasadai jau vietomis aptrupėję, tačiau miestas gana tvarkingas, švarus. Ji žingsniavo plačia gatve, kuri, remiantis aprūdijusia lentele ant medinio suklypusio namo, kažkada buvo pavadinta Kauno garbei. Buvo taip nejauku tame rūke, toje tyloje, tame, rodos, išmirusiame mieste. Kurį laiką Mila girdėjo tik savo pačios žingsnius, vėliau, pasukus į siauresnę gatvelę, kurią kažkas pavadino gėlių gatve, karts nuo karto kažkur pasigirsdavo toliau suburzgiantys tvarkdariai robotai. Iš pradžių tie garsai išgąsdino, bet greitai Mila save įtikino, kad tvarkdariams ji visai nerūpi. Gėlių šioje gatvėje, žinoma, nebuvo nei vienos.

Ir kaip ji čia suras Markį?

– Pasiklydai, širdele?

Mila krūptelėjo išgirdusi balsą sau už nugaros. Kieme šalia gatvės kažkas sušmėžavo. Lyg žmogaus siluetas. Jis ėmė artėti ir netrukus mergina išvydo kaip prieina susikūprinusi senolė. Jos švelnus, besišypsantis žvilgsnis netgi beveik ramino. Mila taip pat nusišypsojo.

– Laba diena. Taip, matyt pasiklydau. Patekome čia su broliu, bet netyčia atsiskyrėme. Gal matėte kur tokį šviesiaplaukį dešimtmetį berniuką? – Mila išsitraukė savo telefoną ir ekrane parodė Markio nuotrauką.

Moterėlės šypsena išbluko.

– Toks jaunas... – sumurmėjo. Tačiau šviesiose akyse greitai vėl užsižiebė džiaugsmas. – Jis turbūt centre. Einam, padėsiu surasti.

Lėtais žingsniais, stengdamasi neskubinti senolės, Mila ėjo šalia jos per pilkuma apgaubtas Jonavos gatves. Dabar jau dažniau girdėjo robotus, netgi išvydo vieną valantį pastato langus, tačiau žmonių vis dar nesimatė. Kažin kiek jų būna čia vienu metu? Kažin ar iš tiesų yra pavojus sutikti prižiūrėtojus? Jos akys, rodos, priprato prie miesto spalvos. Atrodė, pagaliau saulė pakilo aukštai, ir matyti iš tiesų tapo lengviau. Nors abi gatvės puses ji galėdavo apžiūrėti tik tada, kai jos įsukdavo į siauresnę gatvelę. Miestas dabar taip nebegąsdino. Mila išmoko sau paaiškinti kiekvieną iš to rūko atsklindantį garsą, ir jos nerimas pamažu nyko.

Iki tol, kol kairėje kažkas suzirzė. Ji krūptelėjo ir sustojo. Pilkumoje nematė kas skleidžia garsą, bet tai tikrai nebuvo robotas ir tikriausiai ne transporto priemonė. Senolė pažvelgė į ją:

– Kas nutiko?
– Kas čia per garsas?

Raukšlėmis apribotos jos lūpos vėl pakilo šypsenai.

– Nesigąsdink, širdele, čia tik vienas įėjimas į anihiliatorių. Negi tavo palydovas neparodė?

Anihiliatorius? Šiurpas nusliuogė Milos nugara, tačiau priešais senolę ji pabandė susivaldyti.

– Aa... Parodė, tik pamiršau matyt. Neįprastas garsas.

Moterėlė trūktelėjo pečiais ir vėl pajudėjo. Už kelių posūkių pasigirdo žmonių balsai. Jos pateko į miesto aikštę. Milai pasirodė, kad čia ta pilkuma dar labiau prasisklaidė. Aikštėje buvo šviesu, saulės spinduliais žaižaravo iš žemės trykštantys fontanai, o aplink juos vaikščiojo žmonės. Daugiausiai vyresni, pražilę, tačiau buvo ir jos bendraamžių. Prie aikštės kampe stovinčio roboto ledų pardavėjo išvydo net vieną berniuką. Akimirką šmėkštelėjo mintis, kad tai galėtų būti Markis, tačiau vaikas pasisuko šonu ir Mila suprato, kad tai ne jis. Norėjo padėkoti senutei, kad atvedė ją čia, bet dabar jos jau nebematė. Atrodė, kad ši dingo taip staiga kaip pasirodė.

Stengdamasi nepamiršti šypsotis mergina žengė žmonių link. Dauguma į ją nekreipė dėmesio užsiėmę pokalbiais savo grupelėse, kiti maloniai linktelėdavo lyg pasisveikindami. Visi šypsojosi. Visi iš tiesų atrodė laimingi, ir Mila trumpam pasijuto, lyg būtų patekusi į kažkokios sektos sambūrį. Kaune nebuvo pratusi matyti tiek šypsenų. Galop stabtelėjo priešais save išvydusi vienišą seneliuką. Žilas barzdotas vyras palinkęs stebėjo iš žemės kylančią fontano srovę. Stebėjo taip, tarsi matytų pirmą kartą, tarsi kūdikis, susižavėjęs jam dar naujo pasaulio stebuklu. Pati nesuprasdama kodėl, nusprendė užkalbinti būtent jį.

– Laba diena. Norėjau paklausti, gal matėte mano broliuką?

Senelis išsitiesė ir pažvelgė į Milą savo skaisčiomis melsvomis akimis.

– Jam dešimt metų, jis maždaug tokio ūgio, – tęsė mergina ranka rodydama erdvės vietą, kurioje būtų Markino galva, jei jis šiuo metu stovėtų šalia jų.

Seneliuko ūsai pakilo šypsenai. Kurį laiką jis žiūrėjo į Milą, tada, jai pačiai netikėtai, stipriai ją apkabino, ir taip pat greitai paleidęs iš glėbio, netvirtais, nevikriais judesiais ėmė bėgti tolyn. Mila nusekė jį žvilgsniu. Ne, nemanė, kad jis bėga norėdamas jai parodyti, kur jos brolis. Gal tik anihiliatoriaus link? Ar taip baigiasi jų gyvenimas? Jie išprotėja su šypsena lūpose ir, lyg paukščiai į pietus, traukia mirties link?
Mila vėl apsidairė tikėdamasi šį kartą užkalbinti aiškesnio proto žmogų ir tuomet tolėliau, prie seno penkiaaukščio namo durų, išvydo merginą raudona suknele. Milos kūnas tarsi sustingo. Alina? Paskutinį kartą savo draugę ji matė prieš penkerius metus, tačiau tas veidas, ta eisena... Mergina atrodė taip, kaip Alina būtų galėjusi atrodyti dabar. Mila pravėrė lūpas, bet dar nespėjus prabilti, ta su raudona suknele pranyko už laiptinės durų. Mila bėgte pasileido pastato link. Dar kelios sekundės, atplėšė duris ir sušuko:

– Alina!

Balsas nuaidėjo tuščia patalpa, pasirodė beveik nepadoriai garsus. Žingsniai kažkur viršuje lyg trumpam nutilo, tačiau netrukus vėl ėmė čežėti lipant viršun.

– Palauk!

Mila pasileido paskui, šokdama per kelis laiptus vienu metu. Greitai išvydo raudoną nugarą. Mergina sustojo, prisiglaudė prie sienos lyg norėdama praleisti ir atsisuko. Mila nustėro. Tiesiai prieš akis išvydo draugės veidą. Tokį patį, kokį matė tada, dar vaikystėje.

– Alina!

Kaip tai galėjo būti? Juk Alina jau seniai turėjo būti mirusi. Ar chazi juos apgaudinėja? Ar Jonava nėra skirta anihiliacijai? Ar gali žmogus tiek laiko čia išgyventi? Staiga viltis užpildė visą krūtinę. Jei Alina gyva, tai reiškia...

– Alina? – lyg nesuprasdama paklausė mergina raudona suknele. Ir tuomet Mila suabejojo. Balsas nei kiek nepriminė to, kurį išgirsti tikėjosi. Dabar jos stovėjo taip arti viena kitos, kad Mila beveik užuodė ir jos kvapą. Kvapas irgi buvo ne toks. Kažkoks beveik šleikščiai rūgštus. Ji žvelgė į merginos veidą, šį kartą dar atidžiau nei prieš tai. Veidas ėmė keistis. Alinos bruožai pamažu ėmė deformuotis, tįsti. Tas pažįstamas veidas tapo kitu. Nustebusiu, nepažįstamu, nemaloniu. Ji nebuvo ta, kurią Mila įsivaizdavo.

– Atsiprašau... Galvojau, kad jūs...
Nepažįstamoji šyptelėjo.
– Nieko tokio. Čia taip nutinka.

Nepažįstamoji pravėrusi trečio aukšto buto duris dingo už jų. Mila atsikvėpė. Ar tai turėjo omenyje Benas sakydamas, kad ji neturėtų tikėti viskuo ką mato? Ar tiesa, kad net ir antispinas negali apsaugoti nuo visų tų haliucinacijų? Juk kiek laiko ji čia? Tikrai ne ilgiau kaip porą valandų. Gal tris. Bet preparato poveikio turėtų užtekti dar bent dvidešimčiai. Ji žvilgtelėjo į savo laikrodėlį. Iš pradžių nustebo – negali būti, kad praėjo tik dvidešimt penkios minutės! Tuomet pastebėjo, jog sekundinė rodyklė visai nebejuda. Matyt spinduliuotė veikė ir laikrodžius. Išsitraukė telefoną, bet šis nerodė jokių gyvybės ženklų. Mila jau norėjo apsisukti ir vėl leistis į aikštę, tačiau tuo metu priešais save ant sienos išvydo kreida nupieštą raketą. Tas paveikslėlis pasirodė matytas. Ar ne tokias ant savo sąsiuvinių viršelių mėgdavo paišyti Markis? Šį kartą ji buvo atsargesnė. Gal ir tai tik iliuzija? Priėjusi prie sienos pirštu perbraukė per raketos smaigalį. Balta spalva išbluko, išsitrynė į gelsvą sieną aplink. Prilietė pirštą prie lūpų, palaižė ant jo likusią baltą dėmę. Skonis priminė kalcio tabletes. Tai turėtų būti tikra. Ar tai reiškia, kad jos brolis čia buvo? O gal jis vis dar čia? Mergina ėmė klibinti visas laiptinės duris lipdama į viršų.

– Marki! – pašaukė, bet niekas neatsakė. Galop suprato esanti paskutiniame aukšte. Ir čia nieko nebuvo. Nusivylusi, jau besisukdama lipti žemyn Mila išvydo ant žemės sutryptą gabalėlį kreidos. Jis gulėjo visai šalia kopėčių vedančių ant stogo. Tik dabar ji išvydo, kad liukas pravertas. O jei jis ten?

Ant stogo buvo vėjuota, tačiau šviesu ir šilta.

– Mila? Čia tu?

Akimirką nesuprato, kas ją šaukia. Čia tvyrojo ta pati pilkuma neleidžianti matyti stogo kraštų. Atrodė, kad tiesiog atsidūrė tuščioje aikštelėje viduryje rūko. Apsidairė. Tik dabar išvydo artėjantį siluetą. Vaiko siluetą. Rankoje jis nešėsi kažką kvadratinio. Knygą? Sąsiuvinį?

– Marki?

Berniukas pribėgo ir stipriai ją apkabino.
– Marki! Tu čia? Aš iš tiesų tave radau!

Džiaugsmas užliejo visą sielą. Jis iš tiesų čia. Šį kartą tai ne miražas, tai tikras jos brolis. Ji rado jį, ji pasiims jį kartu, ir jie pabėgs iš šito prakeikto miesto. Tučtuojau.
Berniukas pasitraukė.

– Ką tu čia veiki?
– Atėjau ieškoti tavęs. Parsivesti namo.
Brolis nusišypsojo.
– Namo?

– Taip. Nejaugi nenori? – paklausė vėl jausdama kylant nerimą. O jei jį jau paveikė spinduliuotė? Jei Markis tapo tokiu kaip tas senelis žiūrintis į fontaną? Ar nuo to dar galima pasveikti? O jei jai ir vėl pasivaideno? Juk taip greitai jį surado tame dideliame mieste. Kaip ir Aliną. Kuri buvo ne Alina.

– Noriu, – linktelėjo berniukas, ir Milos baimė  prasisklaidė. – Tik prieš tai noriu tau parodyti kai ką.

Paėmęs savo sąsiuvinį abiem rankom jis atvertė paskutinį puslapį. Ten ant viršelio Mila išvydo žmogaus portretą. Beveik neįtikėtinai puikiai nupieštą, kaip dešimtmečiui vaikui. Žmogus portrete pasirodė pažįstamas.

– Ar tai tėtis?
Markis linktelėjo.
– Taip. Aš dabar jau labai gerai prisimenu, kaip atrodo jo veidas.
– Gerai, Marki.
Mila išsitiesė, suimdama brolį už rankos.
– Palauk. Nepaklausi kodėl?
– Kodėl?
– Nes jis čia ir aš jį mačiau, – berniuko akys sužaižaravo laime. Taip, kaip Mila seniai jau nebebuvo mačiusi. Ji norėjo jam pasakyti, kad tai turbūt tiesiog iliuzija, tačiau... O gal jis ir teisus? Gal chazi sugavo ir tėtį. Gal ir jis čia? Tačiau net jei tai būtų tiesa – tėvas, kuris juos paliko jau, nebebuvo svarbus. Svarbus buvo tik brolis.

– A, tai gerai. O dabar einam.
– Bet juk pasiimsim ir tėtį, Mila, ar ne?
Ji žvilgtelėjo į pilkomis drumzlėmis užklotą saulę. Atrodė, kad dar taip neseniai buvo rytas, o dabar saulė jau ritosi vakarop. Ji norėjo pasakyti, kad tėčio neims, nes jis nevertas, kad juo rūpintųsi, jei tiek laiko nesirūpino jais, tačiau tik leptelėjo:
– Bet mes nežinome, kur jis.
– Aš žinau, – džiugiai pasakė Markis.

Toliau ją vedė brolis. Pro rausvos vakaro saulės nutviekstas tuščias tylias gatves, pro parką nudžiūvusiais medžiais. Milai atrodė, kad jie pamažu eina iš miesto. Pilkuma darėsi nebe tokia tiršta, ji galėjo matyti vis toliau ir toliau, namų aplinkui mažėjo, o žolė po kojomis netrukus tapo labiau žalia. Galop jiedu pateko į nešienautą pievą besitęsiančią už paskutiniųjų už nugaros likusių namų. Čia žolė iš tiesų buvo gyva. Kvepėjo vasara, kažkur aplink čirpė žiogai. Migla vis dar laikėsi, tačiau tepriminė vakaro švelnų rūką, tebevilnijantį po kojomis, visai nebetrukdantį matyti toliau. Markis palydėjo ją į obelų sodo pavėsį. Čia ji ir išvydo dar vieną žmogų. Atsirėmęs į kamieną stovėjo aukštas vyras su didele kuprine ant pečių.

Tėtis? Pamatęs vaikus jis išsitiesė.

– Sveikučiai!
Markis paleido sesers delną ir nuskuodęs apkabino jį. Mila vis dar negalėjo tuo patikėti. Vyras ištiesė ranką jos link.
– Na, Matilda, nepasisveikinsi su seniai matytu tėvu?

Lyg kažkokiam nematomam lėlininkui traukiojant virvutes pririštas prie kūno, ji žengė artyn. Tvirta šilta tėvo ranka sugavo jos pečius ir priglaudė prie krūtinės. Į kaktą brūkštelėjo jo barzda, ir Mila pajuto kaip akyse ėmė kauptis ašaros. Tai negalėjo būti netikra. Jo šiluma, jo glėbys, net tas pats jo mėgstamų kvepalų kvapas. Nepaisant visko, ji taip jo pasiilgo.

– Nuo šiol viskas pasikeis, vaikai. Daugiau niekada jūsų nepaliksiu. Grįšim namo ir gyvensim taip pat, kaip gyvenome anksčiau. Ar tinka?

Mila linktelėjo galvą, vis dar nesugebėdama ištarti žodžių. Šią akimirką, ji iš tiesų buvo laiminga. Ji iš tiesų jautėsi saugi. Obels pavėsyje kvepėjo vasara, čirpė žiogai ir jau visai nebegąsdinančiai kažkas netoliese vis garsiau zirzė.

Nebežinojo kiek laiko jie taip stovėjo apsikabinę, tylėdami, džiaugdamiesi vienas kito buvimu, bet kai tėčio ranka paleido jos pečius, aplink jau buvo tamsu. Jis nusitraukė nuo pečių kuprinę ir ėmė joje raustis. Netrukus jo rankoje užsižiebė žibintuvėlio šviesa. Tamsą perskrodė siauras elektrinis spindulys.

– Ar taip neišsiduodame? – akimirką sunerimusi paklausė Mila.

Net ir tamsoje išvydo tėčio ir brolio švelnius šypsnius.

– Nebijok, mes jau beveik išėjome iš Jonavos, čia nebėra kam mus gaudyti, – ištarė vyras. Tebelaikydamas Markį už rankos, kitoje nešdamasis žibintuvėlį jis patraukė tolyn. Mila nusekė iš paskos. Vakaras buvo gaivus ir šiltas. Atrodė, kad Kaunas ir Jonava atsidūrė skirtingose klimato zonose – taip stipriai čia skyrėsi ne tik oras, bet ir turbūt metų laikai. Mila pagalvojo apie tai, tačiau dabar tai nebeatrodė keista. Eidama paskui šeimos narius, kuriuos jau galvojo praradusi, ji negalėjo liautis šypsojusis. Nebetrukdė nei vis iš alkio sugurgiantis skrandis, nei skaudančios kojos. Ji tik ėjo paskui ir galvojo... ne, tiesiog jautė, kad nuo dabar viskas bus gerai. Net ne tik gerai – viskas bus nuostabu! Jie visi bus kartu, bus laimingi, visai kaip tą nuostabią vasaros dieną, kuri jos atmintyje įsirėžė iš vaikystės, kai Markis tebuvo kūdikis ir jie visi su mama ir tėčiu buvo išvažiavę į pievą prie senos apleistos bažnyčios ir Nemuno vingio piknikui, kai su tėčiu laidė aitvarą ir pynė gėlių vainiką su mama.

– Ar nepavargai, Mila? – atsigręžęs paklausė tėtis.

Ji tebesišypsodama papurtė galvą ir tuo metu išvydo, kaip žibintuvėlio spindulys užkliuvo už seno aptrupėjusio mūro. O, juk tai ta pati bažnyčia iš vaikystės! Tik čia dar garsiau ūžė tas keistas garsas iš pievos.

Mila jau norėjo džiaugsmingai sušukti, bet tuomet iš kažkur atsiradusi nerimo pilna mintis tarsi sudūrė krūtinėje: „juk ta bažnyčia negali būti čia. Tai netikra“.

Ji stabtelėjo.

– Kur mes? – paklausė.
Tėvas pažvelgė į ją tarsi kiek nustebęs:
– Neprisimeni? Juk mes čia jau esame buvę.
Dabar nerimas dar labiau sustiprėjo, bet ji stengėsi neišsiduoti.
– Pamenu, bet ko mums čia? Juk mums reikia į Kauną.
Vyro ranka paleido broliuko delną ir nusileido ant jos peties.
– Mes ir einame į Kauną, bet net jei tu nepavargai, tavo broliui jau tikrai reikia pailsėti. Nebijok, niekas mūsų čia neras. Išsimiegosime ir iš pat ryto vėl trauksime į kelią. Garantuoju – rytoj iki pietų būsime namuose.

Mila pabandė apžvelgti priešais iškilusią seną bažnyčią.
– Nori nakvoti čia?
– Taip.
Šyptelėjusi ji linktelėjo galvą ir tuomet suspaudė brolio ranką. Neramios mintys ėmė vis greičiau suktis galvoje.

– Gerai, bet ar negalėtum prieš tai patikrinti kaip ten viskas atrodo. Man nejauku eiti į tokius senus pastatus. Jei ten yra šikšnosparnių ar žiurkių, jos tikrai išgąsdins Markį.
– Aš nebijau šikšnosparnių ir žiurkių, – paprieštaravo brolis.

Ji tik stipriai spustelėjo jo ranką norėdama sudrausti.

– Prašau, tėti, – meiliai nusišypsojo žiūrėdama tiesiai jam į akis. Matė jo veide abejonę, matė, kad nenori palikti jų vienų. – Juk užtruksi tik kelioliką sekundžių. O mums su Markiu čia nieko nenutiks. Luktelėsime tavęs ir, jei viskas gerai, tau užteks tik šūktelėti, ir mes ateisime.

Tėvo veidas tapo ramesnis.
– Gerai, – ištarė ir žengęs prie didelių apleistos bažnyčios durų jas lengvai pravėrė.

Mila pasilenkė prie brolio:
– Bėgam iš čia, Marki. Jis ne mūsų tėvas ir visa tai netikra. Šita vieta negali čia būti – ji per daugelį kilometrų nuo Jonavos, kitoje Kauno pusėje. Tai tik iliuzija. Jis nori nuvilioti mus į anihiliatorių. Ar girdi tą garsą?

Markis žvelgė į ją išplėtęs akis.
– Ką?
– Patikėk manim, aš viską supratau. Mums reikia iš čia bėgti. Tučtuojau.

– Vaikai, viskas gerai, galit ateiti, – suskambo tėvo balsas iš pastato vidaus. Pro atdaras duris dar garsiau sklido ūžimas.
Berniuko ranka truktelėjo jam sukantis į tėvo pusę.
– Ne, Marki, tai ne jis. Tai ne tavo tėvas.
– Kas tau darosi, Mila? – jau piktai paklausė brolis.
– Vaikai!

Jos krūtinėje širdis, rodės, kalė taip stipriai kaip niekada. Praradusi viltį jį įtikinti, Mila sugriebė Markį per juosmenį ir pakėlusi ėmė nerangiai bėgti tolyn nuo bažnyčios.

– Mila, paleisk! – suriko brolis muistydamasis ir kumščiais daužydamas jos nugarą, bet mergina nebekreipė į tai dėmesio. Kartu su baime kūną užplūdo jėgos ir ji, beveik nejausdama brolio svorio, nubėgo į tamsą, upės link.

Kai krūtinėje pritrūko kvapo, pajuto, kad ir Markis nurimo. Sustojusi nuleido jį ant žemės. Berniukas žvelgė į ją ramiu, mieguistu žvilgsniu.

– Jis nebuvo mūsų tėtis?

Mila, vis dar nesugebėdama ištarti nei žodžio, vis dar bandydama atsigauti nuo to lėkimo, papurtė galvą.

– Supratau, – linktelėjo jis ir prisėdo ant žolės. – Ar dabar galime čia pamiegoti?

Mergina apsidairė. Tik vasaros pieva ir tamsa. Čia girdėjosi tik žiogai ir tolimas tylus vandens čiurlenimas. Dabar jau nebebūtų pasakiusi ir iš kur atbėgo, ir į kurią pusę reikėtų eiti. Netekusi jėgų susmuko ant žemės šalia brolio.

– Gerai. Galime pamiegoti.

Kartu su nuovargiu į vidų tarsi įsiskverbė ramuma, ir Milos akys užsimerkė.


Ji pabudo nuo šviesos ir šalčio. Pasikėlusi ant alkūnių apsižvalgė. Jiedu su Markiu vis dar gulėjo pievoje. Vienoje jos pusėje išvydo pilkumoje skendinčią Jonavą, kitoje ties horizontu – Kauno bokštus. J–spinduliuotės formuojama siena buvo visai netoliese, gal už kelių šimtų metrų. Tačiau dabar nei tos bažnyčios, nei upės nesimatė. Atrodė, kad ir tėtis, ir obelų sodas tebuvo sapnas. Ir oras nebepriminė vasaros. Jos pirštai buvo net nutirpę iš šalčio. Palinkusi arčiau vis dar tebemiegančio brolio supurtė jo petį.

– Marki.
Net ir jo oda pasirodė šalta.
– Marki! – dar kartą jau garsiau šūktelėjo Mila. Šiam taip ir nepajudėjus, baimė vis augo. Negi sušalo?

Tačiau berniukas atsimerkė.

– Mila? Čia taip šalta.
Ji nusijuokė, padėjo jam atsisėsti ir apsikabino.

– Viskas gerai, tuojau sušilsime. Mes ištrūkome. Girdi? Ištrūkome, ir jie nebegali mūsų persekioti. Dabar teliko nueiti iki namų, kur pavalgysime šilto maisto ir išsimiegosime savo lovose.

Džiaugsmo ašaros nesustodamos riedėjo jos skruostais. Jie išsigelbėjo, jai pavyko surasti brolį, atsispirti Jonavos apgaulėms ir sugrįžti.

– O kur mano sąsiuvinis? – susizgribo Markis dairydamasis aplink. Mila taip pat apsidairė.
– Nežinau. Gal pametei, kai bėgom nuo tėvo ar dar anksčiau Jonavoj. Bet tai jau ne taip svarbu,  – apsikabino jį. – Mes laisvi, nupirksiu tau naują.

Jie sėdėjo susiglaudę. Mila vis dar tebekūkčiojo iš laimės ir palengvėjimo. Tik Markis buvo nuliūdęs dėl netekties. Berniukas nesuvokė ištrūkęs iš miesto – jam tai nieko nereiškė.

Staiga išgirdę artėjantį ūžesį jie kartu atsisuko. Kažkur nuo Jonavos pusės pasirodė visureigis. Važiavo tiesiai jų link. Mila greitai pašoko, bet tuojau pat suvokė, kad bėgti beviltiška. Automobilis sustojo už keliolikos metrų, iš jo išlipo trys vyrai dėvintys chazi uniformas. Siaubas užspaudė gerklę. Tai neteisinga! Juk jie išėjo iš Jonavos, jų nebegalima persekioti! Tačiau tarp vyrų ji atpažino Beną. Mergina pabandė nusišypsoti, bet vaikinas tik rūškanas stovėjo prie automobilio. Išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį, pavaišino kitus du ir užsirūkė. Visi stovėjo ten, rūkė, žiūrėjo akmeniniais žvilgsniais į juos abu ir tylėjo.

Pagaliau vienas chazi ramiai paklausė:
– Kiek laiko išbuvo?
– Vaikis penkias paras, ji – viena mažiau, – atsakė Benas.
– Užteks tiek hipoino koncentracijai?
– Patikėk, jų emocijos garantuoja kokybę. Planas išdegs, premija tikrai nusimato.

Benas numetė nuorūką ir neskubėdamas prisiartino prie Milos su Markiu. Jo akys tiriamai žvelgė į jos veidą.

– Benai... Ką tu čia... Kodėl sakai – penkias paras? Mes abu tik vieną naktį ten praleidom. Mes juk išėjom. Juk viskas baigta, tiesa? Jie nebeišsiųs mūsų atgal? – jos balsas virto tyliu, pilnu maldavimo ir vilties šnibždėjimu.

Benas galop šyptelėjo.

– Nesijaudink, viskas bus gerai.

Vaikino ranka suspaudė Milos delną ir jis pasisuko į chazi.

– Giedriau, Andrėjau! Ateikit, padėsit. Važiuojam.

***

Prieš porą valandų per nacionalinę televiziją ir radiją paskelbė sensacingą anonsą – septynioliktą valandą bus tiesioginė transliacija apie dviejų Ištremtųjų netikėtą sugrįžimą iš J–spinduliuotės ir tolesnį jų pasirinkimą. Intriguojanti žinia, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų stebės šią gerai pastatytą parodiją. O, kad tai parodija ir melas, nėra jokių abejonių. Galiu ir nebandyti tuo įsitikinti eilinį kartą. Tačiau tie du ne kas kiti, kaip berniukas, kurio nemačiau kelias dienas, ir jo sesė. Jie sėdi J–vartų medicinos punkto kėdėse. Prie rankų, kaktų prikabinti davikliai. Aplink zuja pagyvenusi moteriškė baltu chalatu. Gydytoja užduoda vieną kitą klausimą, tikrina įrangos parodymus, šypsosi. Atokiau kampe nejudėdamas stovi apsaugos darbuotojas su ginklu. Maža ko galima tikėtis iš pacientų. Bet šie ramūs, tik kažkokie nepatiklūs, vis klausinėja gydytojos, kuri meluoja, meluoja, meluoja.

Brolis ir sesė nežino, kad juos filmuoja kelios slaptos vaizdo kameros, fiksuojamas kiekvienas ištartas žodis. Esu čia pat už veidrodinės sienos įrengtame kabinete, kur trys darbuotojai montuoja būsimos tiesioginės transliacijos medžiagą. Jiems už nugarų stovi pulkininkas su sūnumi ir dalina nurodymus. Tėvas nekantrauja sulaukti pabaigos, trina rankas:

– Benai, tikiuosi tavo idėja su gliukoze vietoj antispino duos gerus rezultatus. Tuomet plačiai pradėsim taikyti šią metodiką.

– Atrodo, taip ir bus, tik apie kiekius kol kas sunku prognozuoti, – įsiterpia vienas darbuotojas. – Jau dabar tyrimų skalė rodo, kad išankstinis objekto žinių, įsitikinimų neatitikimas realybei sukuria papildomą prieštaravimų lauką, kuris savo ruožtu ir nulemia hipoino koncentraciją išfiltruotame kraujyje.

– Tai kiek dar laukt? – slėpdamas pasitenkinimą klausia pulkininkas.

– Medžiaga praktiškai baigta, palydėtuvių iškilmių salės fonas jau įmontuotas. Trūksta tik paskutinės objektų eisenos.

Visi nukreipiame žvilginus į brolį su seserimi vis dar ramiai tebesėdinčius kitoje patalpoje. Gydytoja nurenka nuo jų visus daviklius, atsisveikina sakydama, kad jos darbas baigtas ir belieka paskutinė procedūra pašalinti iš organizmo spinduliuotės likučius. Juos palydės Matildos draugas Benas.

– Pirmyn, sūnau, – paragina pulkininkas.

Nuseku paskui vaikiną. Vos tik jis pasirodo, Matilda prišoka ir apsikabina jo kaklą.

– Kur tu buvai dingęs?
– Viskas tvarkoj, reikėjo sutvarkyti kelis niuansus. Tau gydytoja sakė, kad dar liko viena procedūra?

Mergina linkteli.

– Tai negaiškim. Keliaujam, Marki. Palydėsiu jus dezinfekcijai, o tada jau tiesiai namo, – šypsosi vaikinas.

Visi kartu žingsniuojame plačiu keliasdešimties metrų ilgio koridoriumi. Sienose suslėptos septynios vaizdo kameros įamžina kiekvieną trijulės judesį. Koridorius užsibaigia aukštomis blizgančio metalo durimis, tarsi liftu. Įdėmiai nužvelgiu berniuką. Jis tylus, be emocijų, daro, kas liepiama, eina, kur pasako. Nenuostabu, vaiką spinduliuotė prarijo negrįžtamai. Mintimis jis veržiasi tik atgal į Jonavą, pas savo naujuosius globėjus. Kažkur ten liko gulėti jo sąsiuvinis su pieštais tėvo ir bendros ateities vaizdiniais. Jame dar daug tuščių lapų. Gal ir gerai, kad berniukas nejaučia nerimo, yra kupinas geriausių lūkesčių.

Durims prasivėrus, mergina išsigąsta ir pažvelgia į vaikiną.

– Benai, ar tikrai mus čia gydys? Tas garsas... Juk taip atrodo anihiliatoriaus kapsulės, ar ne?
Jis tvirtai apkabina Matildą ir pabučiuoja į kaktą.

– Suprantu, nesijaudink. Tai tik panaši konstrukcija, bet veikimo principas kitas. Anihiliatoriaus spinduliai akimirksniu išskaido kūną į nematomas daleles. O čia jums tik išvalys spinduliuotę, kaip šiukšles. Gal kiek ilgiau užtruks.

– Ilgiau užtruks? Skaudės?

– Ne, neskaudės, – nusijuokia vaikinas ir lengvai stumteli Matildą į vidų. Berniukas atsistoja šalia ir įsikimba sesei į ranką.

Benas kiek atsitraukia, kad neužstotų kameroms vaizdo. Durys lėtai užsidaro. Praeina kelios sekundės, ir jos taip pat lėtai atsidaro. Kapsulės viduje tuščia. Bet čia ne ta pati kapsulė. Viskas jau nufilmuota, ir dabar chazi galės pradėti savo suklastotą tiesioginę transliaciją apie brolio ir sesers sugrįžimą iš J–spinduliuotės. Iš televizorių ekranų du sutrikę Ištremtieji teigs pasiklydę, o bandymas bėgti iš miesto tebuvo kvailystė. Sakys, atsidūrus realiame pasaulyje juos užklupo baimės, nerimas, neviltis. Jie prašysis sugrąžinami atgal arba anihiliuojami čia pat nedelsiant. Ir žmonės bus apgauti: vieni mažiau bijos Jonavos, kiti dar labiau įtikės, kad tai pati tinkamiausia vieta užbaigti dienas – juk taip kalbės šie du liudininkai pabuvoję ten.

Žengiu pro praviras duris į vidų ir nusileidžiu vienu aukštu žemiau, į kapsulę, kurioje liko Matilda su Markinu. Jie vis dar gyvi, nors parceliacija jau prasidėjo. Abiejų veidai perkreipti skausmo, iš gerklių sklinda tik švokštimas, aplink kaklus apsiviję diržai stipriai smaugia. Taip pat supančiotos kojos ir rankos. Markinas su Matilda blaškosi kabėdami ore. Miklios žnyplės jau spėjo nuplėšti ir pašalinti rūbus. Iš kapsulės sienų prasivėrusių angų į kūnus susminga adatos, imamas siurbti kraujas. Berniukas netenka sąmonės, jo kančios jau baigėsi. Bet mergina vis dar stebi suglebusį brolį, ją užplūdęs skausmas dar nevisiškai užvaldė protą, dar prasimuša mintys apie išdavystę, apgaulę, kerštą ir kaltę. Adatos dingsta, išlindę peiliai ir čiuptuvai pradeda pjaustyti ir lupti odą. Tik dabar merginai užgęsta pasaulis. Nelaimėlių kūnai toliau darkomi: išlupamos akys, žarnos, kepenys, inkstai, širdys. Kraujo nėra daug, didžioji dalis jau išsiurbta keliauja į chazi laboratoriją, kur iš jo bus išgautas stipriausias ir brangiausias pasaulyje narkotikas hipoinas. Kiekvienas gyvybiškai svarbus organas J–vartų požemiuose talpinamas į šaldymo konteinerius, skirtus išgabenti į Afriką kare sužeistų chazi gydymui. Beveik visa bus panaudota ir vėl. Tik skeletas, smegenys, raumenys, kiti audiniai sumalti, sutrupinti ir supresuoti iškeliaus į Rusiją, kaip duoklė ateiviams.

Kelios minutės ir viskas baigta. Prasideda „anihiliatoriaus“ kapsulės išvalymas. Jokios anihiliacijos nėra, tik žmonės to nežino. Vis dar nežino.
2018-05-25 07:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-08 13:06
Aurimaz
Jaučiasi it koks pašiurpų tęsinys... Bet neblogas darbas. Tik reikėjo šiek tiek prisiversti skaitant, nes sausokai atlikta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-24 16:23
pikta kaip širšė
Aišku. Žaviuosi jumis dėl sukurto pasaulio (rodos jau sakiau?) ir tuo, kad taip detaliai viską apgalvojote, bet... Rašydami turbūt vylėtės, kad skaitytojas bus tobulas ir sugaudys visas netiesiogines užuominas, bet paprastai tokių labai sunku atrasti. Tų tobulųjų turiu minty. Aš jau tikrai žinau, kaip tai sunku, nes pati dažnai pasimaunu ant to paties kabliuko: vis atrodo, kad juk pridėliojau tiek užuominų, tiek kabliukų palikau, o tie skaitytojai vis nesupranta. Ir tai yra realybė - mes skirtingai priimame detales, mums jos atrodo skirtingai svarbios, jas vertiname pagal savo skirtingą patirtį ir galiausiai jų interpretacijos taip pat lieka labai skirtingos. Todėl tam, kas svarbu tenka rinktis labiau tiesmukesnius, banalesnius ir akivaizdesnius būdus. Arba rizikuoti likti nesuprastam, viliantis, kad atsiras tas labai įžvalgus, labai atkaklus, labai analizuojantis skaitytojas. Bet nu... life sucks :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 18:44
Pelas
Oi, tas stebėtojas, nepagalvojo apie skaitytoją, subalamutino jį! :) Supratau mintį, atsižvelgsiu.
Pateikta citata ne tai, ką rašiau ankstesniam komentare. Ši citata vaizduoja bendrą Lietuvos situaciją, apie kurią visi žino - įrengiamos spinduliuočių plantacijos, kur veisiami gyvūnai (umliautai - nuo žodžio pakisti, mutuoti), vėliau iš jų paimamos "gėrybės". Joje nenurodoma, kad gyvūnai yra laimingi ir vėliau nukankinami (gal kažkiek to yra, tarp eilučių nuskendo, bet su gyvūnais tai ne esm)). O štai Jonavoje yra "patobulinta" spinduliuotė, bet jau žmonėms - tikroji paskirtis slepiama. Antroj daly daug išsiplėsta, kad į Jonavą papuolę žmonės praranda baimes, nurimsta, nori ten baigti savo dienas (laimė, pliusas). O perėjimas iš + į - gal čia labiausiai koncentruotas: "– Jau dabar tyrimų skalė rodo, kad išankstinis objekto žinių, įsitikinimų neatitikimas realybei sukuria papildomą prieštaravimų lauką, kuris savo ruožtu ir nulemia hipoino koncentraciją išfiltruotame kraujyje." Ir dar paaiškinimas: " Kraujo nėra daug, didžioji dalis jau išsiurbta keliauja į chazi laboratoriją, kur iš jo bus išgautas stipriausias ir brangiausias pasaulyje narkotikas hipoinas." Iš umliautų ir žmonių išgauti narkotikai skiriasi savo poveikiu, stiprumu; žmogaus įvairesni, stipresni, gali būti klasifikuojami pagal patirtas emocijas, haliucinacijas, išgyvenimus - tai dar atskira tema :) O su Mila vykdomas eksperimentas yra naujovė, jos realybė mažiau paveikta spinduliuotės, ji turi tikslą ištrūkti, išgelbėt brolį ir jai tai "pavyksta" (stiprus + ne tik už save, bet ir už artimą, mažiau paveiktas spinduliuotės, + dalinai susikurtas ir savo pačios pastangom) iki paskutinės akimirkos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 17:34
pikta kaip širšė
Ok, jaučiu, kad čia ta vieta:
"apjuosti tranšėjose įkastais vamzdynais, skleidžiančiais spinduliuotę, padengiančią žemės paviršių radiaciniu metro sluoksnio kilimu. Tėvas sakė, kad ten veis šunis, berods kalganus. Spinduliuočių plantacijose auginami įvairūs gyvūnai, kurie greitai mutuoja, tampa umliautais, vėliau paskerdžiami, kad iš kraujo, audinių būtų išgauti vaistų komponentai, vertingi cheminiai elementai ar stiprūs psichotropiniai narkotikai."

Dabar, kai paaiškinai, tai suprantu idėją, bet niekaip aš iš to sakinio nebūčiau sugalvojus, kad spinduliuotėje auginami šunys būna laimingi, o "paskerdžiami" būtinai reiškia, kad nukankinami iš principo (nu nes apie gyvulį, kad ir kaip jis žudomas, vis tiek sakysi, kad "skerdžiamas").

Tai po paaiškinimo sakyčiau, kad paties kūrinio idėja gal net ir dar labiau man patinka, bet pritrūko vienos ar kelių taiklių užuominų, kažko, kas būtų leidę tuos žmones iš Jonavos sulyginti su šuniukais umliautais ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 17:28
pikta kaip širšė
Tai aš supratau tą pasakotojo užmanymą ir jis man patiko. Viena, ką man norėtųsi dėl jo keisti, yra tai, kad patys pirmi sakiniai galėtų būti esamojo laiko, kad įvesti skaitytoją. Tada jau galėtų sekti tie jo pamąstymai apie praeitį, ir tolesnė jo dalis vėl galėtų tęsti tuo pačiu esamuoju. Asmeninio skonio reikalas čia turbūt.

To, ką čia parašei apie tuos + ir - tai nieko tokio tekste neišskaičiau. Oh, einu ieškot...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 17:10
Pelas
Dėkojame už komentarus. Norisi truputį atsakyti į širšės pastebėjimus, porą vietų paaiškinti, paspoilinti:)
Tiesa, trumpa abejonė gali kilti pradžioj nušokant nuo būtojo laiko į esamą, bet jos nelieka vėliau suvokiant, kad tai stebėtojo (pavadinkim taip) pasakojimas. Stebėtojas būdamas dabartyje supažindina skaitytoją su situaciją (tai jo pasakojimas būtuoju laiku) ir toliau jau dėsto esamuoju, kas vyksta dabar aplink. Na, tarsi mes su sese mėta esam autoriai, bet kūrinyje įsikiša dar trečias autorius - stebėtojas - ir dalį kūrinio formuoja savistoviai.
Gal per mažai užakcentavome, kodėl herojai lieka sąmoningi iki galo. Nors stengėmės :) Spinduliuotėj žmonių kraujas "įkraunamas teigiamai", o vėliau prieš pat mirtį sukeliamas emocinis/fizinis šokas (būtent gyviems) - realybė kitokia (nuvilianti) nei jie ten būdami visą laiką galvojo. Kuo didesnė ir staigesnė permaina iš + į -, tuo stipresnis narkotikas bus išgautas iš kraujo. O Milai pačiai kenčiant ir matant tokį brolio galą, chazi siekiamas rezultatas bus tik dar geresnis.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 11:56
pikta kaip širšė
Parašiau 5 abiem dalims. Dėl to, kad tekstas iš tikro geras. Galbūt kažkas kažką yra skaitęs panašaus, bet aš tokios laimės neturėjau, todėl man viskas pasirodė pakankamai šviežia ir įdomu. Be to negalima neatsižvelgti į faktą, kad rašyta dviejų autorių, o toks suderinimas, kokį čia matau man kelia pagarbą ir susižavėjimą. Jei ir galima kažkur kažką atsekti, tai nebent įtarti, kad gal Mėtos yra dalys, kur tekste daugiau „lyg“ ir „tarsi“ pasitaiko. Daugiau jokių teksto ar minties nevientisumų nepastebėjau, kas yra puiku.

Iš techninės pusės man šiek tiek norėjos ryškesnio stebėtojo atskyrimo. Ypatingai pirmose pastraipose: nors sprendimas jo dalis rašyti esamuoju laiku buvo geras, bet pirma pastraipa yra būtuoju ir tik po to atsiranda esamasis. Pagal pasakojimo logiką kaip ir aišku, kodėl jis ten, bet kai prasideda būtuoju ir po to nušoka į esamąjį atsiranda trumpa abejonės akimirka, kad kažkas ne taip. Iš esmės dėl to laikų negrynumo, man asmeniškai ir nepatinka pasakojimas esamuoju, tačiau čia jis tikrai tiko.

Pirmoje dalyje sukurtas pasaulis man, kaip pasaulių kūrimo gerbėjai, labai patiko. Visos detalės, istorija, technologijos ir t.t. Galbūt istorijos (praeities) pasakojimas ir buvo kiek skubotas, bet vėlgi, įvertinus apimtį, manau, kad tai buvo atlikta labai subalansuotai.
Taip pat negaliu nepritarti Ievos pastebėjimui, kad pasaulio buvo pirmoje dalyje, antrojoje gi dinamika kiek pakito, bet ir čia viskas ok – supažindinus skaitytoją su aplinka reikia pereiti prie veiksmo ir tai buvo padaryta tikrai gerai.
Jonava taip pat turėjo savo veidą. Galbūt galėjo būti jis kiek ryškesnis, nors ta mergina su raudona suknele reikalus tikrai pagerino. Tėčio įvedimas ir abejonė dėl tikra-netikra vėlgi gražiai išpildyta.

Taigi, rodosi, kaip ir neturėčiau jokių esminių pastabų. Viena, kas nepatiko, tai pati pabaiga su kūnų išskaidymu. Niekaip neįžvelgiau logikos tame, kad jie supjaustomi (o pjaustyti ir žaloti veikėjus aš tikrai mėgstu) sąmoningos būsenos. Kadangi viskas, kas buvo iki tol, buvo labai gražiai sudėliota ir beveik „matematiškai paskaičiuota“ (kad ir tas Afrikos karo mažutis paminėjimas pirmoje dalyje, kuris pabaigoje įgauna prasmę... mmm), tai va tas momentas, man pasirodė visiškai pigus triukas ir mėginimas sužaisti skaitytojo emocija. Man tekstas nebūtų pablogėjęs, jei jie būtų buvę išskaidyti to nepajutę. Manau bejausmiškumas būtų toje vietoje net labiau tikęs. Bent jau man.

Bendrai – aš tikrai jaučiuosi apšalusi. Pelo skaičiau mažai ir nežinau jo stiliaus, tai sunku pasakyti, bet Mėtai šis kūrinys, įtariu turėjo būti tikrai įdomi patirtis :) Žodžiu puikus darbas, neįtikėtinas bendradarbiavimas. Tikiuosi pamėginsite dar ką nors dviese rašyti, nes bent jau rezultatas sako, kad jūs kūrybiškai puikiai derate ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 13:16
ieva3003
Gal dėl to, kad kūrinys keltas dalimis, man jis susikilo į "daug pasaulio-mažai įvykių" ir "daug įvykių-mažai pasaulio" dalis. Bet tebūnie.

Šiaip darbas labai patiko. "O toliau - dar blogiau". Super.
Tikiuosi, bus dar šių autorių bendrų darbų. Vienareikšmiškai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-14 23:13
lllllllll
    Gera mintis pradėti pasakojimą stebint berniuką, piešiantį savo pasaulį. “Umliautai” ir “tubai” kiek komiškai susiskaitė, bet tik pradžioje. Iš esmės pavadinimai ir naujadarai parinkti įdomiai. Toliau pasaulio apipavidalinimas tęsiamas jau sesės akimis. Labai vykęs, logiškas žingsnis. Ir daug brandesnis, daugiau aprėpiantis žvilgsnis. Bet kartu atskleidžiama sąmonė labiau “apdirbta” sistemos, jau kažkiek sužalota režimui pamaldžios dvimintės.

    Miesto ir apylinkių peizažai pakankamai informatyvūs. Apskritai, aplinkos aprašymai gana lengvai nusipiešia vaizduotėje. “Miesto-zonos” vaiduokliškumas juntamas ir įkvėpiamas kiekviename žingsnyje.

    Pabaigoje patiko nuoseklūs, bet gana sukti siužeto viražai: netikra Alina, tėvas-vaiduoklis, anihiliatorius-skerdykla.

    Išnyrantį ir vėl pradingstantį pasakotoją, mintyse pasivadinau “aitvaru” :) Nebent istorijos paraštėse liko paaiškinimų kas jis ir kokiomis teisėmis stebi tam tikrus epizodus.

    Didžiausias trūkumas, mano galva - kalbos stilius.
    Atskirą pliusą dėčiau už bad-end’ą  (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-08 13:58
Nukainotas
Buvo labai įdomu skaityti, puikiai parašyta, tik pabaiga pasirodė per daug standartinė.

Mėginau atskirti, kur rašė vienas autorius, kur kitas, bet nepavyko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-27 18:57
Erla
Įdomūs išgalvoti nauji žodžiai.
Medicininės ir fizikinės technologijos taip aprašytos, kad net šiurpuliukai krečia.Vėl tinkamas nudžiūvusių medžių motyvas.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-25 23:46
Pelas
Ačiū. Nors užbaigti... to tikiesi, tai taip nuspėjama. Pagarba priešininkams, gavosi neįprasta < >  ,)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-25 22:42
cerera
Na kadangi jau viską susakiau savo be 5 min priešininkams į akis, tai viešai tepridursiu, kad pirma dalis man patiko labiau :-)

Bet labiausiai patiko, kad visgi užbaigėt ir dargi laiku - šaunuoliai! :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą