nepažįstu ryt

lyg stovėčiau ir žiūrėčiau
iš šalies kaip nugyvenome
savo gyvenimus violeto namuos
niekada nieko nebuvo tikra
lyg per kokį filtrą bandyčiau
apčiuopti tikrų dalykų nuoplaišas
ir jas jungdamas prisiminti
kai geriau pagalvoji mes taip
niekada iš tikrųjų ir negyvenome
sėdžiu kambaryje tiksliau po
stikliniu stogu kur krenta lapai
visų parašytų netikrų žodžių
esu žilaūsis pamenu
transformacijos kiekvieną akimirką
jaunas bėgioju po sodą pilną
obuolių kvapo pilną tavo juoko
besislepiančio už kiekvieno medžio
kiekviename pasakojime kurį
perskaitydavau dar to nežinodamas
razdavau tave mes augome ir
kartojomės neatitikdami tik
savo kūnais nuo mažens vis
svajodavome apie tą patį
kaip kartu eisime seni susikibę
už rankų ir žmonės linkčios
ir sakys ir linkčios kaip gražiai
atrodome kartu kiekviena akimirka
išsitęsdavo iki neišmatuojamų atstumų
kurių mums niekada nebūdavo gana
pamenu tą dieną kai dėjomės
suaugę ir laikei ant piršto boružę
atrodei taip vaikiškai taip naiviai
kaip aš kartais ilgomis tamsiomis
naktimis sėdėdamas prisimenu jūrą
ne šiaip jūrą bet tą pirmajį kartą
kai ją aptikau susigūžusią savo
vaikystės svajose kiekviename
užlietame pėdsake taip mane tu
užpildai lyg stovėčiau ir žiūrėčiau
į vakar po visko ką patyriau
vis dar nepažįstu
ryt