.nakties.

nakties šesėliais nusileidžiu
pirštais
ilgais tarsi šviestuvais gatvių
ir perpjaunu
garsu kuris nuaidi
tylą
mano galva kaip vėjui
purtant beržą svyra
ir nukrenta
ant tavo liauno kūno
ant krūtų
tu išsigandusi pašoki
klykti
tačiau manęs nėra
tik ant pagalvės
likę seilių dryžiai
aš vėl į naktį išejau
čiuptuvais siurbti
mėnesienos vyną
žinai tą keistą jausmą
kai vaikšto tavo kūnu
šimtas aš
tavo lietimai
išėjusio manęs
kutena kaip kirminas
ant delno
švelnų būdą
jei nesimato
tai tikrai nėra?
o jei kiekvienoje
tamsoj po vieną
žilą vienaragį
po skambančią monetą
krentančią nuo laiptų
ir po kiekvieno
norimą save